MICHAIL ŠIŠKIN „Veneros plaukas“

„Veneros plaukas“ — antroji Michailo Šiškino knyga, išversta į lietuvių kalbą. Po „Laiškų knygos“ žinojau, kad tikrai grįšiu prie šio rašytojo, tik nežinojau, jog taip greit. Dar nežinojau, kad „Veneros plaukas“ bus iš tų knygų, kurių pirmieji šimtas puslapių bus įveikinėjami tris kartus ilgiau ir sunkiau, nei likę trys šimtai, ir — jei tai nebūtų M. Šiškinas – greičiausiai būtų numesta net nespėjus įsivažiuoti. Todėl labai stebino faktas, kad 2005-aisiais Rusijoje šita knyga buvo įvertinta ne tik kritikų, bet ir gavo „Nacionalinio bestselerio“ literatūrinę premiją. Lietuvoje tokios knygos niekada nebus skaitomiausiųjų topuose, nes jos per daug sudėtingos masiniam skaitytojui, tad leidžiu sau daryti prielaidą, jog rusų tautos literatūrinis išsilavinimas ir mentalitetas gerokai skiriasi nuo lietuvių.

M. Šiškinas jau daug metų negyvena Rusijoje, šį romaną rašė Šveicarijoje, Prancūzijoje, Romoje ir tai jaučiasi. Savo kūryboje jis sujungia geriausias rusų ir Europos literatūros tradicijas. Panašu, kad Šiškinas, kaip ir jo tėvynainis Gogolis, gali rašyti apie Rusiją tik gyvendamas už jos ribų. Kaip tie įsimylėjėliai, kurie iš per didelės meilės ir ambicijų negali būti kartu, bet neišbūna ir ilgą laiką atskirai vienas be kito.

„Veneros plauke“ pasakojama šimtai istorijų ir jos maišomos be jokių perskyrų: viena po kitos, pačiose netikėčiausiose vietose, kartais sunkiai atskiriant, kad čia jau vėl persikėlėm kažkur kitur — iš Rusijos į Šveicariją, tada į Romą, o iš Romos į senovės Persiją ir t.t.

Tekstas audžiamas iš Rusų vertėjo, dirbančio Šveicarijos imigracijos tarnyboje, monologų ir pabėgėlių istorijų, antra linija — liūdna vertėjo meilės istorija Italijoje, trečioji – laiškai sūnui, kuriuose persikeliama į mitologinius pasaulius, cituojamus iš vertėjo knygų, ir ketvirtoji — garsios dainininkės Izabelos dienoraščių ištraukos, kurios biografiją buvo įsipareigojęs parašyti vertėjas.

„Veneros plauke“, kaip ir „Laiškų knygoje“, nėra gyvų personažų — tik jų imitacija, meistriška kalba aprašyta dienoraščių, protokolų, laiškų pavidaluose. Pabėgėlių ir savo asmenines istorijas, vertėjas pateikia klausimų-atsakymų forma. Dažnai atsakymas skamba kaip klausimas, o klausimas — kaip atsakymas.

Romane ištisi puslapiai, pastraipos, sakiniai, žodžių junginiai skaitytojui gali neturėti tarpusavio ryšio. Dėl tokios pasąmonės srauto technikos kritikai suskubo „Veneros plauką“ prilyginti garsiajam Jameso Joyce’o „Ulisui“. Abu kūriniai turi daugybę panašumų: abiejuose kasdienybė susipina su mitologija, veiksmas vyksta keliose šalyse, praeitis persipina su ateitimi, keliaujama ne tik per pasąmonės zonas, bet ir per padriką kultūrinių, asmeninių ir kasdieninių prisiminimų kratinį, per visus nuotaikų ir atmosferos virpesių užkampius.

„Veneros plauko“ pavadinimas, kilęs iš lotyniško augalo Adiantum capillus-veneris, turi ir simbolinę reikšmę — tai meilė, kuri persmelkia viską, tai gyvybės dievas. Rusijoje šitas augalas puoselėjamas namuose, nes be žmogaus šilumos neišgyventų, o Italijoje – tai piktžolė. Palengva sau siūruoja vėjyje jau šimtmečių šimtmečius. „Augau čia iki jūsų Amžinojo miesto ir po jo augsiu.“

„Veneros plaukas“ nėra meilės romanas, bet be abejonės — apie meilę.

„Šiame pasaulyje niekas neišnyksta… Liovęsi mylėti vieną, prieraišumą tučtuojau perkelia kitam – net šito nesuvokdami, o manydami, kad nieko nemyli,— paprasčiausia apsirinka. Jei net nemyli žmogaus, myli šunį ar baldus, ir su tokia pat jėga, tik kita forma.“

Vertėjas pasakoja savo meilės istoriją didingame Romos fone, mieste, kuris jo žmonai vis dar primena jos pirmąjį autoavarijoje žuvusį vyrą. Vyrą, kurį ji tikriausiai iki šiol tebemyli, ir, kad ir kaip besistengtų vertėjas jai atverti naujus, kitus pasaulius, kurie priklausytų tik jiedviems, ji visada pasirinks likti ten, kur buvo laiminga su kažkuo kitu.

Beje, ši istorija turi nemažai autobiografinių sutapimų su paties autoriaus gyvenimu. Ši linija man patiko ir dėl taiklių autoriaus įžvalgų apie pačią „kūniškąją Romą“, miestą, kuris prasideda tik tada „kai užeini į barą ir stovėdamas išgeri pirmąjį espreso puodelį“.

Tuo tarpu iš dainininkės Izabelos dienoraščių nedingsta jausmai ir aistros, keičiasi tik meilės objektų adresai ir miestai, kuriuose vyksta veiksmas, o lygiagrečiai atskleidžiamas ir jos virsmas scenos karaliene, užvaldančia pilnas koncertų sales, miestus.

Liūdnai nuostabi policininko ir Tanios bei jos sūnaus Romkos meilės istorija.

„Va žiūrėjau į telefoną ir ūmai pagalvojau: jei Tania dabar čia paskambins – būna gi pasaulyje stebuklų – ir paklaus: „yra naujienų?“ – žinai ką jai atsakyti.
Aš atsakysiu: „Yra. Aš dar labiau tave myliu“.

Stiliumi „Veneros plaukas“ ir „Laiškų knyga“ lyg ir panašios, bet pastaroji man pasirodė labiau išgryninta, labiau vientisa. „Veneros plaukas“ — daugiaplanis, daugialypis, fragmentins romanas, todėl vieningų nuomonių, manau, apie jį nebus ir negali būti. Šio romano stiprybės — rašymo stilių įvairovė, turtingas žodynas, intelektualus, kūrybingas teksto audinys, jaudinančios istorijos. Jau charakteringa Šiškino prozos ypatybe tampa žaidimas su laiku ir erdve, kurie galiausiai apsijungia į vieningą polifoniją. Todėl jo kūriniai labai muzikalūs, plastiški.

Vieninteliai „Veneros plauko“ trūkumai — lėti minėti pirmieji šimtas puslapių ir tai, jog greičiausia po metų nieko neprisiminsiu iš šios knygos. Tokios knygos kaip „Veneros plaukas“ ar Elos Lentang „Akmeniai klevai“ yra skirtos momentiniam skaitymo malonumui. Jose nėra aiškaus, vientiso siužeto, nėra vienos istorijos, todėl atmintyje greičiausia išliks tik nuotrupos, menkniekiai. Bet, kaip rašė viena iš knygos herojų, „o gal kalbėtis apie menkniekius ir yra svarbiausia..?“

 —–

Informacija apie knygą: [romanas] / Michail Šiškin; iš rusų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – Vilnius : Vaga, 2013. – 397, [2] p. – ISBN 978-5-415-02325-7

11 komentarų apie “MICHAIL ŠIŠKIN „Veneros plaukas“

  1. Ačiū už taiklų mano versto autoriaus įvertinimą! Išties skindamasi taką pro prasmių ir užslėptų citatų brūzgynus kartais jaučiausi kaip Joyce’o „Ulise“. Dėl „momentinio skaitymo malonumo“: tas pats „Ulisas“ ar Prousto romanai lygiai taip pat lieka atmintyje kaip nuotrupos, net ne vieną kartą skaičius tokių knygų beveik neįmanoma atpasakoti. Ir… ačiū už gražius žodžius apie „liūdnai nuostabią“ istoriją – kaip ir už visa kita.

  2. Va va, laukiau šios recenzijos:)Man labai patinka, kad čia aptariamoji rusų proza- Šiškinas, Eltang, nutolsta nuo to, kad pasakojimą kabintų tik ant siužeto, ir esme čia tampa pats teksto audinys, kalba, estetika, dirginamos skaitytojo emocijos.Labai gražu (bent jau man).Reikės iškart nesuskaityt, nes tokių gražiai ir sklandžiai išverstų knygų- vienetai:)

  3. O aš girdėjau iš skaitančių, kad „plauko“ vertimas, nors ir neblogas, visgi ne toks ritmiškas ir proziškas kaip buvo Parulskio „Laiškai“. :)

    1. O aš tai galvojau, kad čia gali būti dėl to, kad „Veneros plaukas“ tuo iš esmės ir skiriasi nuo „Laiškų knygos“, kad joje nėra vieningo ritmo, jo tiesiog nėra.. Tad vertėja to ritmo iš niekur ir nesukurs :)

  4. Kaip idomiai, pagal aprasyma galvojau -skaimba kaip apie Eltang Äkmeninius klevus“, o paskui ir paraset, kad panasu.

  5. Jurga,
    ar šioje knygoje daug linijos su tuo Romos horizontu?:) nemažai laiko ten praleidžiu, tai galvoju ar Šiškinas praplestu mano akirati šio miesto atżvilgiu?

    1. Žinai, kai knygoje prasidėjo ši „romiškoji“ linija, aš kuo toliau skaičiau, tuo labiau norėjau sėsti į lėktuvą ir baigti ją skaityti būtent šiame mieste. Ne dėl to, kad pamatyti dar vieną dingusios dievų skulptūros kopiją, ar dar vieną akmeniniais kūnais aplipusį fontaną užgultą turistų besifotkinančių su iphone ar ipadais.. Ne dėl to, kad aplankyti dar vieną mauzoliejų ar meno galeriją. Savo ankstesnį maršrutą jei ir keisčiau, tai labai nežymiai. Tiesiog, šį kartą Romą matuočiau ne aplankytų objektų skaičiumi, o – kvapais, šviesa (pvz. mėnesienos), tekančiu purvinu Tibro upės vandeniu per visus Dievų ir karių kaulus, kiek jo spėtų pratekėti kol ten būčiau.. Matuočiau espreso puodeliais išgertais STOVINT užkampiniuose baruose ankstyvus rytus, po kurių krisčiau į viešbučio lovą ir miegočiau vėl iki dar vieno vakaro ir pan..
      Paolo Sorrentino mums atskleidė savo Romą, Šiškinas – savo. Jos visos viena už kitą nuostabesnės, paslaptingesnės, kūniškesnės..

      Aš nemanau, kad ši knyga praplėstų tavo akiratį apie Romą, žinant kaip gerai pažįsti šį miestą. Manau, kad po jos, tu Romą išvystum kitu žvilgsniu ir to pakanka ;)
      Ir dar, jei rūpi tik Romos linija, tai pirmame puslapių šimtuke jos neieškok :))
      Sėkmės!

  6. Dėkui Jurga. Manau, kad skaitysiu. Beje, kaip tik zinau tokia neturistine vietele, kur daro skaniausia kava visoje Romoje. Tad… :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.