MICHEL HOUELLEBECQ „Platforma“

– Mes gyvename keistame pasaulyje…

Nežinau, kodėl anksčiau nepriėjau iki šio prancūzo. Bet tokių garsių ir neprieitų, manau, kiekvieno lentynose netrūksta. Pradėjau nuo „Platformos“ ir ties ja sustojau, nes norėjosi sukramtyti ir suvirškinti. O bekramtant trigubas w pamėtėjo sunkiai aprėpiamą kiekį informacijos apie patį Michelį Houellebecqą.

Pasirodo, jis ir muzikuoja, nors ne visai teisinga taip sakyti, labiau – pagal kitų kompozitorių muziką skleidžia savo kūrybą, geriausiu atveju – šansonuoja (bent taip galima pasakyti klausant „Présence humaine“ su Bertrando Burgalato muzika).

Ir kino mene dalyvauja, ne tik rašydamas kino recenzijas, bet ir vaidindamas save bei kitus personažus, kaip scenaristas ir režisierius – net pažiūrėjau jo režisuotą trumpametražinį „Upė“ (La Rivière, 2001)“ – sukėlė lengvos lesbietiškos pornografijos įspūdį, bet visai tinkamai susisiejo su tais pačiais metais pasirodžiusia „Platforma“. Šaltiniai porina, kad Michaelio Winterbottomo „9 dainos“ buvo užmanytos, kaip „Platformos“ ekranizacija, bet prancūzas tokios idėjos atsisakė, tad kol kas šis kūrinys lieka neekranizuotas.

Sužavėjo tas faktas, kad savo rašytojo karjerą Houellebecqas pradėjo gan netikėtu esė apie H. P. Lovecraftą – šiemet pagaliau lietuviškai pasirodys (išleidžia „kitos knygos“) Lovecrafto rinktinė, tai bus puiki proga paskaitinėti vieną greta kito. Nustebino ir tai, kad apie Houellebecqą ir jo kūrybą jau prirašyta net daugiau knygų, nei parašė jis pats. Net bukeristas Julianas Barnesas turi savo kolekcijoje esė apie M.H. fenomeną (ją galima rasti rinkinyje „Through the Window“). Žodžiu, Houellebecqas per dvidešimtmetį tapo kultine literatūros figūra, su kurios kūryba griekas būtų nesusipažinti, o ir šiaip, kiek teko suprasti beskaitinėjant Dominique’o Noguezo knygą „Houellebecq, en fait“ („Houellebecqas, toks, koks yra“) bei kitokius internetinius šaltinius, supratau, kad M.H. yra neeilinė intelektuali asmenybė, gebanti tiek skaudžiai pajuokauti, tiek mokanti besti pirštu į patį skausmo židinį. Todėl širšalas aplinkui jo kūrinius netapo vienadiene reklamine akcija – tas širšalas yra garsas, kokį ir turi nešti tikra literatūra.

Bet eikime prie romano „Platforma“, kuris pradedamas sakiniu:

Prieš metus mirė mano tėvas.

Oho, kaip pretenzinga,- pagalvojau iškart. Tokia ryški aliuzija į Alberto Camus „Svetimą“, kuris prasideda „Šiandien mirė mama“, sukėlė ir domesį, ir skepsį, kilusį iš įspūdžio, kad Michelis Houellebecqas be užuolankų skaitytojui skelbiasi naujuoju šiandienos egzistencializmo pranašu. O gal tai tiesiog vardan provokacijos? Tik ji pirmuoju sakiniu nesibaigia.

„Platformos“ pagrindinis veikėjas vardu Reno (Renault), „Svetimo“ – Merso (Meursault); abu atsisako žiūrėti į mirusiojo palaikus; Merso tik prie motinos karsto rodo pavargusiojo abejingumą, Reno pažengia kiek toliau – išsako emocingą pasipiktinimą „Tas šunsnukis mokėjo gyventi savo malonumui“. Tų panašumo detalių galima rasti ir daugiau, bet neturiu tokio tikslo. Pridursiu tik, kad po tokios pradžios „Platformos“ pirmuosiuose skyriuose laukiau kažkokios žmogžudystės, arešto ir bylos nagrinėjimo, bet to nebuvo ir ilgainiui „Svetimo“ kvapas išsisklaidė. Vėl prisiminiau apie tai tik pabaigęs romaną. Ne, tai ne „Svetimo“ kopija, tačiau reikia sutikti, kad Reno kvėpuoja panašia, tokia tiesmuka tiesiog buvimo pasaulėvoka. Reno laiko save nuobodoku, nemėgstančiu protingų šnekų, dažnai verčiau patylinčiu, nei pasisakančiu, bet nedaro iš to problemos:

Neteisūs tie, kurie mano, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas; pavyzdžiui, aš neįžvelgiau savyje jokių unikalumo požymių. Žmonės be reikalo taip sureikšmina individų likimus ir charakterius. Įsitikinimas, kad žmogaus asmenybė – unikali, tėra pompastiški paistalai. Pasak Šopenhauerio, apie savo gyvenimą prisimeni tik šiek tiek daugiau negu apie perskaityto romano herojaus gyvenimą. Jis teisus: šiek tiek daugiau.

Kas Reno džiugina, tai seksas ir kelionės, ypač kai tie du dalykai tarpusavyje būna suderinami, todėl esant galimybei jis paprastai renkasi sekso turizmo maršrutus. Vieno tokio metu, keliaujant po Tailandą, Reno susipažįsta su bendrakeleive paryžiete Valeri, gerai uždirbančia prancūze, kuri pakimba ant Reno nuomonės, kad tajės yra geresnės meilužės už europietes. Valeri lengvai apsėda šis palyginimas ir ji lyg imasi įrodyti, kad gali prilygti tajėms. Taip užsimezga ryšys tarp ministerijos biurokrato ir kelionių agentūros specialistės. Tas ryšys abi puses tenkina, nes jame daug sekso ir turizmo, abiejų gyvenimo variklių.

Nors romanas baigiasi tragiškai, to nereikėtų sureikšminti – daug svarbiau, ką kūrinys per tuos tris šimtus puslapių geba pasakyti. O geba daug.

Apie seksą. Reno vietoj to, kad stengtųsi užmegzti emocinius santykius, verčiau renkasi mokėti už seksą. Jis ir paaiškina, kodėl taip daro:

Mūsų dienomis taip maža moterų, kurioms seksas teikia džiaugsmą ir kurios pačios nori suteikti džiaugsmą savo partneriui. Dabar suvilioti nepažįstamą moterį ir permiegoti su ja – ištisa istorija. Baisu ir pagalvoti, kiek nuobodžių pokalbių reikia išklausyti prieš įsitempiant moterį į lovą, o paskui paaiškėja, kad ji niekam tikusi meilužė; ji išsipasakos
visas savo problemas, papasakos apie visus ankstesnius savo vyrus, nesivaržydama leis suprasti, kad tu irgi nesi reikiamo lygio partneris, ir būtinai privers tave praleisti su ja visą likusią nakties dalį. Kai tai suvoki, nebereikia stebėtis, kodėl vyrai linkę mokėti už malonumus, kad tik išvengtų tokios kankynės. Kai vyras subręsta ir sukaupia pakankamai patirties, jis prieina prie išvados, kad meilė – visiški niekai, kur kas paprasčiau lankytis pas kekšes. Bet vietinės mergšės – visuomenės atmatos, su jomis nėra ko prasidėti, be to, nėra kada, darbas suryja visą laiką. Daug vyrų taip ir gyvena, bet yra tokių, kurie retkarčiais išvyksta į sekso turizmo keliones. Tai visai neblogas variantas: bendravimas su prostitute – vis šioks toks žmogiškas kontaktas. Yra nemažai vyrų, kurie masturbuojasi įbedę akis į internetą arba žiūrėdami pornografinę vaizdajuostę. Čiurkšteli kartą kitą ir nusiramina.

Jį galima suprasti ir jo maskulistinis pasirinkimas visai manęs netrikdo. Daug labiau galvą kvaršina „Platformoje“ esančių sekso scenų kiekis ir įvairumas. Ilgokai svarsčiau apie jų tikslingumą. Galop nusprendžiau, kad viskas su tuo gerai, kad Houellebecqas lazdos neperlenkė. Visais tais masažų salonais su laiminga pabaiga, tajų prostitutėmis, masturbacija, lesbietiškumu, dvigubu įsiskverbimu, pirštu analinėje angoje, seksu trise, sadomazo ir panašiai rašytojas tik parodo dalelę sekso galimybių ir įvairialypio sekso paklausą.

Houellebecqas lyg teigia, kad tūlas europietis, finansiškai apsirūpinęs, turintis stogą virš galvos nebeteikia pirmenybės klasikiniam šeimos modeliui. Ypač jeigu jam dvidešimt ar trisdešimt keli, visą laiką suryja sekinantis, atitveriantis nuo realybės darbas, o kasdienybės pilkumas bei aplinkiniai tik varo į depresiją, tada seksas už pinigus gali tapti išganymu, savęs aktualizavimu, prisilietimu prie gyvo kūno. Emocinis ryšys su partneriu nebėra svarbus – svarbiausia, kad partneris ar keli partneriai galėtų tave patenkinti fiziškai. Seksas gali būti tiesiog paslauga, kurios kokybė priklauso nuo paslaugą tiekiančiojo patirties, gebėjimų paspausti vieną ar kitą erogeninį mygtuką. Ir jokie čia jausmai nereikalingi, pakanka automatiškų, bet tikslingų veiksmų su kliento kūnu. Gal su ta intencija, neatsitiktinai ir „Platformos“ pagrindinio veikėjo vardas parinktas – Reno (Renault), kaip prancūziškos automobilių markės pavadinimas, lyg daikto, kuris turi veikti su automatišku tikslumu, reikia tik išmokti jį valdyti.

O tas įvairumas, jeigu jau moki už seksą, tai lyg restorane užsakomi patiekalai – restoranas mylimas, bet kaskart nesinori užsisakyti to paties patiekalo, juolab kai meniu atnaujintas…

Vargu, ar „Platformą“ reikėtų rekomenduoti visiems „Penkiasdešimties atspalvių“ ir panašių skystųjų erotinių skaitalų mėgėjams, nes tai visai ne to kalibro romanas. Nors pornografinis pobūdis ir užmojis čia keliais puslapiais pralenkia visą „atspalvių“ knygą, bet į vieną lentyną šių knygų nepastatysi. Tai ne romantinis romanas apie tai, kaip kaimo mergelę padaro laiminga pentiniuotas eržilas. „Platformoje“ galima rasti tam tikrų sociologinių psichologinių panarstymų seksualinio hedonizmo tema, o tai labiau primena Emmanuelle Arsan, Pauline Réage ar markizo de Sade’o pafilosofavimus seksualumo tema. Beje, su pastaruoju Houellebecqą lygina ir minėtasis Dominique’as Noguezas – jeigu būtų rašęs XVIII amžiuje… Bet „Platforma“ pasirodė 2001-aisiais, kai skaitytojo jau taip paprastai nepaimsi – vien sausų sekso scenų rinkinys nebeveža, internetas visiems leidžia persisotinti įvairiausių pobūdžių pornografiniais aktais. Tuose vaizduose šiuolaikiniam žmogui ima trūkti turinio, prasmės, priežastingumo, supratimo, filosofijos ir socialinės psichologijos  sekso tema. Ir tą duoda Houellebecqas, taip dar labiau leidžiantis save sulyginti su minėtais Arsan ar de Sade’u.

<…> sadomazochistai savo veiksmuose tikriausiai įžvelgia sekso apoteozę, aukščiausią jo apraišką. Kiekvienas užsidaręs savo kiaute ir mėgaujasi savo unikalumu; tai irgi požiūris j gyvenimą.

Apie turizmą ir Tailandą. Tai antroji ryški romano tema. Nors kontekstas visada labai artimas sekso turizmui, bet visuma nėra vien apie tai. Reno tikrai mėgsta keliauti (vaikšto iš vienos kelionių agentūros į kitą, varto kelionių katalogus, turi ką pasakyti apie skirtingus kelionių gidus, žino keliautojų įpročius), o Valeri dirba kelionių agentūroje, tad romane pamatome turizmo verslą tiek iš kliento, tiek iš paslaugos teikėjo perspektyvos. Rašytojas gana detaliai aprašo Valeri darbo ypatumus, supažindina su turizmo sektoriaus iššūkiais, konkurencija, nevengia konkrečių statistinių duomenų ir rinkos dalyvių pavadinimų. Netikrinau, ar tie skaičiai tikri, ar pavadinimai realūs, bet retkarčiais to buvo per daug – atrodė, kad ne grožinį romaną, o ekonomikos vadovėlį skaitau. Bet tai smulkmė. Visumoje ir tai buvo įdomu, nes kartu su statistika Houellebecqas pateikia ir įvairiausių pastebėjimų: nuo kelioninio lagamino būtinojo turinio ir nuomonės apie tam tikras lankytinas vietas iki turzimo verslo užkulisių ir turistų poreikių tendencingumo.

Didžioji romano ne paryžietiškojo veiksmo dalis vyksta Tailande, tad ten buvę tikrai atpažins tinkamai perteiktą atmosferą, kai kurias lankytinas vietas (nes europiečiams lankytinų vietų maršrutai veik visada būna standartiškai tie patys), tajų bendravimo ypatumus. Tik didžioji dalis Tailando pateikiama per seksualinių paslaugų prizmę, bet to atspalvio neišvengė nei Jo Nesbo „Tarakonuose“, nei Johnas Burdettas „Bankoko 8“, nes tokia yra realybė. Realybė ir ta, kad Tailande visi valdininkai korumpuoti, miesto gatvės pilnos triukšmo, tvankumos, šiukšlių, transporto priemonių išmetamųjų dujų ir garsių prekių ženklų kopijų. Visa tai puikiai atpažįstama ir „Platformoje“, tad pasakojama istorija alsuoja visai įtikinamai. Yra veiksmo ir Kuboje, bet aš ten nebuvęs, tai liudyti neapsiimu.

Apie islamą. Tai dar viena tema, už ką Houellebecqas nuolat gauna strėlių. „Platformoje“ išpažįstantiems islamą skiriama nedaug dėmesio, tačiau jis groja fabuloje ne paskutiniu smuiku. Musulmonai ir sekso turizmas – kas gali būti linksmiau „Charlie Hebdo“ puslapiuose. Vietomis atrodo, kad Houellebecqas visai arabų negaili, jaučia jiems priešiškumą ir net nekenčia, bet jis nepaverčia musulmonų tik pajuokos objektu, labiau – baksnoja pirštu į net XX amžiuje Vakarus ir Artimuosius Rytus skiriančią prarają, į Europoje ir net Azijoje vyraujantį nusistatymą prieš islamą, į kitatikių nenorą įsigilinti į tos prarajos priežastis, į tai, kad vis dar aktualu vieną religiją iškelti aukščiau kitos.

– Taip, visi musulmonai baisūs…

Ar žinote, kaip aš vadinu musulmonus? Sacharos menkystomis. Jie to nusipelnė. Argi galėjo šiame nuostabiame krašte rastis islamas? – Jis vėl susižavėjęs parodė į Nilo slėnį. – Ne, monsieur. Islamas galėjo atsirasti tik bekraštėje dykumoje, kur gyvena šlykštūs beduinai, kurie nieko kita nemoka, tik, prašyčiau man atleisti, krušti kupranugarius.

Virš daugelio sekso barų įėjimų kabojo užrašai: MUSULMONAMS ĮEITI DRAUDŽIAMA; Patpongo gatvėje baro šeimininkas nepašykštėjo ilgesnių paaiškinimų; ranka parašyto teksto turinys buvo maždaug toks: We respect your Muslim faith: we don’t want you to drink whisky and enjoy Thai girls*. Beje, vargšai musulmonai turistai buvo visai nekalti, bet įvykus teroristiniam išpuoliui jie tikrai būtų buvę apkaltinti. Kai lankiausi Tailande pirmą kartą, mane nustebino arabų turistų gausa; iš tikrųjų jie atvykdavo į Tailandą to paties kaip ir europiečiai, skirtumas tik tas, kad ištvirkaudavo su dar didesniu entuziazmu nei kiti.

Islamas sugriovė mano gyvenimą, islamas – tinkamas objektas, kurio galima neapkęsti; keletą dienų kaupiau neapykantą musulmonams. Man tai neblogai sekėsi, netgi pradėjau domėtis tarptautine politika. Kiekvieną kartą, kai sužinodavau, kad palestiniečių teroristas, vaikas, nėščia palestinietė nušauti Gazos sektoriuje, džiaugdavausi, kad vienu musulmonu pasaulyje liko mažiau. Ką gi, išties dėl to verta gyventi.

Houellebecqas „Platformoje“ sako ir tai, kad niekur pasaulyje žmogus negali jausti šimtaprocentinio saugumo, ar tai būtų naktinis traukinys Paryžiuje, ar prabangus viešbutis Tailande. Ir, kad ne visada smurtas susijęs tik su religija. Tad rasiniai neramumai Europoje nėra teritorinė išimtis.

Apie literatūrą (I). „Platformos“ herojus Reno, iš pirmųjų puslapių atrodantis bejausmis, nuobodus (kaip pats save įvardija) ir tuštokas, vėliau pasirodo besąs gan gerai apsiskaitęs. Jo galvoje ne tik informacinės brošiūros, kelionių katalogai ir gidai. Reno lengvai gyvenimo situacijoms gali pritaikyti Schopenhauerio ar Comte’o idėjas, nors kelionėse skaito lengvus romanus: Grisham’ą (apie šio „Firmos“ siužetą, pirma prismaukęs į puslapius spermos, atsiliepė taip: „Iš pradžių tai mane erzino, vėliau pradėjo vimdyti“), Davidą Baldacci (šio „Visiška kontrolė“ kartu su „Firma“ buvo palaidotos paplūdimio smėlyje), Fredericką Forsythą (kurį pavadina nevispročiu), o mėgsta Reno Arthurą Conan Doyle’į bei Agatha Christie, kurios romane „Slėnis“ įžvelgia net Dickenso meistriškumą. Reno turi net posakį:

Gyventi be knygų pavojinga: žmogus turi tenkintis realybe, o tai rizikinga.

Apie darbą. „Platformos“ autorius tinkamai atskleidžia ir šiuolaikinio samdomo darbuotojo gyvenimą. Tik Reno atstovauja valstybės tarnautojų pusę, o Valeri – privataus verslo sektorių. Tarp šių dviejų sferų vyrauja milžiniškas kontrastas. Valeri dirba ilgas valandas, dažnai grįžta tik pamiegoti, darbas kelia jai įtampą ir stresą, o Reno į savo atliekamas funkcijas žiūri gan atsainiai ir visiškai nemato būtinumo įdėti į darbą bent trupučio širdies:

Aš seniai supratau, kad valstybės tarnautojams ne taip jau svarbu priimti geriausią sprendimą; svarbiausia, kad sprendimas apskritai būtų priimtas ir kad tai būtų padaryta kaip galima greičiau.

Apie literatūrą (II). Houellebecqas leidžia sau, pavyzdžiui, apie minėtus Grisham’o ar Christie romanus prirašyti ne vieną pastraipą, o net keletą puslapių ir net pacituoti ištraukas. Tai lyg romano personažo (ir paties autoriaus) įspūdžiai apie skaitomą knygą, jos vertinimas, tad galima pagalvoti, kad pats vertintojas turėtų būti tikras meistras. Nė velnio, Houellebecqas nedemonstruoja ypatingo literatūrinio stiliaus: dėstymas aiškus, sklandus, paprastos struktūros, žodynas ir rašymo stilius labiau primena žurnalisto straipsnį, negu grožinį romaną, jokio siurrealizmo, jokio šiuolaikinio romano apie romaną. Tačiau Houellebecqo socialinėje dramoje tai nėra svarbu – daug svarbiau, ką jis pasako, o ne kaip. Tad tas stiliaus lengvumas ir paprastumas visiškai nekliuvo, knyga skaitėsi lengvai ir intriguojančiai nuo pat pradžių iki pabaigos.

Romane apstu ir kitokių, dar šiame tekste neminėtų gėrybių, kurios kartais kelia šypseną, kartais verčia liūdnai susimąstyti, kartais vienu metu iššaukia abu jausmus. Kaip jau galėjote suprasti įvairiausių citatų, kurias norisi perrašyti ištisais puslapiais „Platforma“ nestokoja – o tai vėl primena Camus tekstus.

Vienoje romano scenoje Valeri pasako tokius žodžius:

– Man nepatinka pasaulis, kuriame mes gyvename.

Perskaičius „Platformą“ su ja sutinki, bet supranti, kad būtų naivu Houellebecqo aprašytą realybę neigti ar užmerkti prieš ją akis. C’est la vie.

Išvadų nebus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.