[G. įspūdžius iš ankstesnės pirščiukų viešnagės Lietuvoje skaitykite čia.] Kovo 25 -balandžio 1 d. Vilniuje, Alytuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Klaipėdoje gastroliuos vienintelis pasaulyje “Pirštų” teatras iš Gruzijos. Lietuvoje gruzinai pristatys “Pirštų teatro” vizitine kortele tapusį ir visų kartų bei tautų žmonėms suprantamą spektaklį „Extravaganza”. Šiame parodijų šou vienas kitą keičia karo menas, tradiciniai gruzinų, rusų, airių šokiai, Karmen, Michael‘as Jackson‘as, manieringas madų šou, o finalą vainikuoja rafinuotai seksualus Kankanas! Ir visa tai su stulbinančia ironija, tikslumu ir lankstumu atlieka … miklieji gruzinų pirščiukai! Tuos, kurie būgštauja dėl matomumo, nuraminame – pirštai papuošti ir apšviesti taip, kad juos matytų visi net iš paskutinės eilės. Bet turintiems namie žiūronus, rekomenduojame prigriebti – galėsite iš arti tyrinėti išmoningus pirščiukų aprėdus.
O buvo taip…
Galima sakyti, jog „Pirštų teatras“ šiemet švenčia savo dvidešimtąjį gimtadienį. 1988 m. teatro įkūrėjas, vadovas ir režisierius Beso Kupreišvili gimtajame Batumyje buvo paprašytas sukurti spektaklį vyresnių klasių teatro būreliui. „Pirma mintis, kuri šovė į galvą – paslėpti žmogų, išryškinant tik jo kūno plastiką. Paruošėme dvidešimties minučių programą iš kelių etiudų, ir visi liko patenkinti. Po kelių savaičių pamaniau, jog tai buvo gera idėja ir aš atidariau savo teatro studiją. Žmones rinkausi be ypatingų reikalavimų. Tiesa, su pirštais tai turėjo mažai ką bendra. Mes tiesiog eksperimentavome su plastika, pantomima, judesiu. Čia buvo pristatyta ir pirmoji spektaklio „Extravaganza” premjera, vėliau tapusi “Pirštų teatro” vizitine kortele“, – prisimena B. Kupreišvili. Pasak jo, smagiausia buvo stebėti, kaip jauni žmonės pasijunta aktoriais. Todėl 1992 m. vadovui kilo mintis savo grupę išsiųsti mokytis į sostinę Tbilisį. Drauge su mokiniais į teatro institutą įstojo ir mokytojas: „Nebuvau diplomuotas vadovas, nors dirbau ir lėlių, ir dramos teatre. Ir šiandien vadinu save režisieriumi iš gatvės”. Po studijų kolektyvas grįžo į Batumį ir ten tęsė savo veiklą. Pasak Beso, miestas prie jūros labai tiko jų pasirinktam žanrui – teatras vaidino gatvėse, miesto šventėse ir pelnė stulbinantį populiarumą. Teko pardavinėti billietus.
Ilga kelionė pas žiūrovą
“Pirštų teatro” etiketę kolektyvui taip pat “pripaišė” patys žiūrovai, kurie negailėjo numylėtiniams dėmesio. Unikalus teatro žanras išsiskyrė betarpišku bendravimu su publika bei stulbinančia vaizduote. Tačiau vadovas prisipažįsta buvęs savo aktoriams griežtas ir reiklus. Tie, kurie atlaikė spaudimą ir netinginiavo, 1997 m. išvyko į pirmąją užsienio kelionę – Prancūzijos lėlių teatro festivalį. Tai tapo vienu ryškiausių prisiminimų.
Vėliau teatro laukė patalpų paieškos, jų kaita, galiausiai konfliktai su miesto valdžia, išvykimas į sostinę ir… kūrybinė pauzė. “Tuomet pirmą kartą pamaniau, kad spjaunu į teatrą, bet netrukus supratau, kad juo sergu ir vėl pradėjau viską “nuo nulio”. “Atsirado bendraminčių – įdomių aktorių, kompozitorių, dailininkų. Supratome, kad turėsime konkuruoti su rimtais dramos teatrais. Iškėlę klausimą kaip?, grįžome prie “Pirštų teatro” idėjos. Išsinuomavome rūselį ir kibome į darbą”, – sako teatro vadovas. „Pirštų teatras” tapo vienu pirmųjų Gruzijos pogrindinių teatrų, pelniusių pagarbą bei pripažinimą teatro visuomenėje iškart po jo atidarymo.
Mylimas darbas
Visi sutartinai galvoja, kad patekti į „Pirštų teatrą“ labai sunku, kad reikia turėti ypatingus, ilgus, tiesius pirštus. Iš tikrųjų pagrindiniai kriterijai, kuriais turėtų vadovautis norintys patekti į ”Pirštų teatrą”, yra noras, ritmo ir takto jutimas, gera klausa, darbštumas, pasitikėjimas režisieriumi ir sąžiningas jo užduočių išpildymas. Režisierius reikalauja iš aktorių to paties, ko reikalaujama iš profesionalių aktorių – juk visos emocijos ir jausmai čia perteikiami pirštais. Sudėtingiausia šiame teatre sugalvoti naujus judesius, plastikos įvairovę. Norėdami sudominti žiūrovus, mes nuolat tobuliname savo pasirodymus ir nevengiame netikėtų triukų. Septynerius metus teatre dirbanti profesionali dailininkė Mariam Kvatchadze džiaugiasi turėdama galimybę pasijusti aktore. Nors pasirodymų metu tvyro didelė emocinė įtampa, šis darbas, pasak jos, labai įdomus ir malonus. Viena jauniausių teatro aktorių, studijuojanti tarptautinių kalbų institute Teona Magalašvili sako, jog teatras jai – lyg antri namai, kuriuose ji jaučiasi išskirtinai gerai. Visi pripažįsta, kad pirščiukai pavargsta, bet darbu nesiskundžia – juk šio teatro grožis – tai rankų judesys, sinchronas, plastika. Pasak B. Kupreišvili, tenka nuolat eksperimentuoti, repetuoti, šlifuoti esamus sprendimus, ieškoti naujovių.
“Mes nesistengėme papulti į rekordų knygą, nereikalavome, kad mus vadintų novatoriais, mums tiesiog patinka tai, ką darome. Mūsų spektakliuose džiaugiamės drauge su žiūrovais. Beje, publika neretai mano, kad vaidina ne pirštai, o lėlės. Mes įrodėme, kad kūno kalba gali būti įtikinamesnė už žodį“, – sako teatro vadovas .
2007 m. vasarą „Pirštų teatras“ sėkmingai dalyvavo tarptautiniame Druskininkų teatro festivalyje ir pelnė žiūrovų simpatijų prizą. Jau tuomet gruzinai pasakė, kad tai jiems – svarbiausias įvertinimas ir išreiškė viltį sugrįžti. Organizatoriai – viešoji įstaiga „Kultūros cechas“ – ryžosi pristatyti unikalų Gruzijos teatrą kuo didesniam žiūrovų ratui didžiausiuose Lietuvos miestuose. Nors pas mus netikėtai iškrito sniegas, gruzinai kraunasi lagaminus ir prisipažįsta, jog į Lietuvą važiuoja mieliau nei į saulėtą Egiptą ir ant pirštų skaičiuoja dienas iki atvykimo.
Miklieji gruzinų pirščiukai pasirodys:
Kovo 25, 26 d. Vilniaus Jaunimo teatre 18 val.
Kovo 27 d. Alytaus teatre 18 val.
Kovo 28 d. Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose 18 val.
Kovo 29 d. Panevėžio Miltinio dramos teatre 18 val.
Kovo 30 d. Šiaulių dramos teatre 18 val.
Balandžio 1 d. Klaipėdos koncertų salėje 18 val.
Galimi papildomi spektakliai 20 val.
Gruzinų gastroles Lietuvoje pristato VšĮ “Kultūros cechas”. Bilietus platina TIKETA.
Už tekstą ačiū Adai P.
O vat į šitą teatrą tikrai norėčiau nueiti.
O vat į šitą teatrą, nepriklausomai nuo to, kas parašyta, siūlyčiau bilietukus įsigyti kuo greičiau ir kuo arčiau scenos ;)
pirmoje eilėje, pageidautina :)
Pauliau, o ką reiškia – nepriklausomai nuo to, kas parašyta? :)
Nėra taip jau būtina sėdėti pirmoje eilėje – piršiukai matyti ir iš paskutinių eilių. Ir nors aš, aišku, negaliu būti objektyvi, tai išskirtinis reginys. Ir didžiulis darbas. Ir nuostabūs žmonės tų piščiukų savininkai :)
Ada, turėjau omeny būtent atstumą ;) Matyti, tai matosi, bet pripažinkim, pirštukai – maži aktoriai :)
Eij, ar buvot kas nors pas mažuosius aktoriukus? Kokie įspūdžiai?
buvom. prieš metus :) įspūdžiai puikūs.
tikiu.. reikia tikėtis, kad ir kitais metais atvažiuos, tada tikrai nepramisinsiu :)
taigi šiandien dar bus. ar jau nėr bilietų?
Gabriele, jie ne mažieji aktoriukai. Gruzinaitės tikrai gražuolės. Jos patiko. Piršteliai irgi. Mes jiems taip pat patikom. Žodžiu visi laimingi. Gruzinai uždirbę, aš išgirdęs james last grojant kalinką. Būtinai atvažiuos vėl…
Pauliau, bilietų jau nebuvo, bet nereikėjo laukti kitų metų :) smagu, kad pilna salė ir bent pusė iš jų vyresnė karta.
Arūnai, o man ir gruzinai visai gražuoliai pasirodė, tamsūs… garbanoti.. mmm :)
Tik pats spektaklis man nepaliko tokio didelio įspūdžio, kaip dauguma atsiliepia. Šiek tiek trukdė tai, kad matėsi aktorių kūnai (apšvietimo problema?), ir kad sėdėjome toli nuo scenos. Nesimatė garsiųjų apdarų, rankinių, aksesuarų. O dauguma aktoriukų atrodė kaip šokantys kūneliai be galvų :)
Bet visumoj greitai pralėkė tos 50min. Didelės pagyros muzikai ir garsui :)
ups.. :)
idomus spektaklis, bet primygtinai nerekomenduociau. toks jausmas, kad vienintelis sio spektaklio isskirtinumas yra pirstai, bet po pirmu 5 minuciu jie jau nebestebina ir veliau tik muzikos ir spalvu zaismas. ne?
antra karta neiciau ir tiek ;)
aš pasakyčiau taip – antrą kartą eiti (bent jau į tą patį spektaklį) nėra ko, bet pirmąjį – būtina. juk tai visai kas kita – tai reikia pamatyti tam, kad praplėstum mąstymo erdves. tiesa, šį spektaklį, jeigu būčiau galėjęs, būčiau pažiūrėjęs. vis tik per „sieną” labai paveikė muzika į kurią žiauriai nukrypo dėmesys, bet.. kai įsižiūri į pirštukus – juk ten gali nuskaityti tokią pačią vaidybą, kaip tikrų aktorių plastikoje, mimikoje. tik sunku. ir iš kuo toliau, tuo sunkiau. tuo mažiau skaitai, tuo mažiau perskaitai. šį trūkumą teatras turi. sakyčiau – max. 10 eilių.
Orange, labai teisingos pastabos, manau. Kadangi mėgstu atvykti paskutinę minutę, tai bilietus dalino tik į pačią pirmą eilę. Matomumo stygiaus nejutau, bet aukšto rango saviveiklos dvelksmą – taip…
Kokia neteisybė, paskutinis ir pirmoje eilėje.. Na bet skųstis negaliu, dovanotam arkliui ten nežiūrima :)
Faktas, kad pamatyti būtina, kaip ir žmones grojančius šluotkočiais, kibirais ir kitokiais nebrangiais muzikos instrumentais ;)
Kas dėl pirštukų plastiškumo, tai viena iš jų turėjo itin plastiškas į išorę per kelius lenktas kojeles.. Pridėjo savotiško žavesio ir jausmo, ypač šokant tango..
„dalino” tur4jau omeny, kad pardavinėjo stovimo bilieto kaina – 50 litų. Už 50 minučių. Lyg viena spektaklio dalis…
O tai, kad pirmoje eilėje visai nenuostabu – dažnas reiškinys teatruose.
Arūnai, o jei būtų pavyke uz 20 Lt praeiti, labai nepatenkintas nebutum likes, ani? Mes su Paulium del sito nulekem net iki Druskininku ir labai nenusivylem, kad be reikalo. Nes šis teatras idomus, vertingas yra savo technikos unikalumu, miniatūrizmu ir ne kazkuo kitu.. As sio pasirodymo metu gavau nei maziau, nei daugiau nei tikejausi. Tiesiog karta gyvenima tai pamaciau ir tiek, kad teatras gali buti ir TOKS.
Aisku, kad 50Lt. „užlenkta” kaina. Ogi mano verdiktas gi buvo – VISI LAIMINGI…
Šiandien buvau po Meno forto skliaustais įvykusioje TEATRO PROJEKTŲ spektaklio-atviros repeticijos „Teatralas” pagal Thomas Bernhard pjesę (rež.Sigutis Jačėnas) premjeroje. Tiesa sakant papuoliau čia dėl dalykinės užduoties – išsiaiškinti kas per reikalas ir ar verta juos paremti.
Verdiktas aiškus – rytoj bus paremti kuklia suma, kurios prašė.
Nesitikėjau profesionalizmo, bet jis yra spektaklyje. Gera pjesė, nuotaikinga. Nors gale lyg ir nebeturi ko pasakyti, bet ir neužsitempia. Negausūs žiūrovai liko patenkinti.
Sutinku
Arunai, tiesiog reikia susitaikyti su paprastu dalyku, kad paklausa reguliuoja kainas. Druskininkuose nebuvo pririnkta net pilnos mazutes salytes, nors bilietai buvo perpus pigesni. Tai nera spektaklis is valstybes remiamo repertuaro, tai yra suorganizuotas gastroliu turas ir tavo reikalas rinktis – ar apsimoka eiti i „tokios” trukmes spektakli už „tokius” pinigus ar ne.. Nors „Sirenų” festivalyje italų režiesieriaus Romeo Castellucci ir jo trupės spektaklis „Tragedija Endogonidia..“, truko ne ką ilgiau ir kainavo bilietas ne brangiau nei į „Pirščiukus”. Šitoje vietoje manau nesiginčysim kieno vertė buvo didesnė, bet gi visada turime galimybę rinktis kam norim duoti uždirbti ;)
Bet užtat panašiai trukęs Alinos koncertas Kotrynos bažnyčioj kainavo pigiau, bet vis tiek daug nepatenkintų – už tokią kaina tik TIEK? O tai taip – pasverkim meną kilogramais!
Pauliau ka tu supranti? Alinos konco kaina buvo normoj, nes ji buvo daugiau nei dvigubai (ar net trigubai) pigesnė nei į „Anties” dvigubai ilgesnį konca :D
ale tai kiek iš tikro turėtų kainuoti bilietai į Nekrošiaus 5 val. trukmės spektaklius ir dar tokio svorio?! Matematiškai jei, tai maziausia kokius 250 Lt :roll:
tai jie tiek ir kainuoja, bet dalį kainos kompensuoja teatro maniakų kasos.
Aišku, kad kiekvienas renkasi kam mokėti. Įvertina rekomendacijas, pavyzdžiui. Nesu matęs Nekrošiaus Giesmių giesmės bei pirmos Donelaičio dalies. Į visus kitus bilietai kainavo berods 15 litų. Sulyginkim spektaklių vertes, trukmes, aktorių kiekius, scenografų, dailininkų, siuvėjų, muzikų darbą, paverskim propoecija – puikų ginčo objektą siūlau.
Šiaip aš šiandien savimi patenkintas. Susiėmėm keliese, kurie vakar buvom Meno forte premjeroje ir trupės parėmimas išaugo penkeriopai nei jie drįso prašyti. Gal ir spektaklius kelis užpirks. Žodžiu čia man važniau nei kas kiek uždirbo iš tų gruzinukų moksleivių…
Arunai mes nerasom rekomendaciju su kazkokiom salygom, jei uz tokia kaina tai apsimoka eit, o jei uz anokia, tai ne. Ir tu pamirsk tuos laikus kai i teatra uz 15 litu ejai, dabar jau normalu uz bilieta moketi 30 – 50 Lt. Jei netiki, pasiziurek, kad tokios dabar kainos uz bet kuri padoresni spektakli.
Ir nuosirdziai dziaugiuos, kad Tavo deka, Jusu istaiga parems teatra. Sveikintina iniciatyva!
Vasario mėn. Nacionaliniame teatre buvo J.Vaitkaus senesnių spektaklių rodymai. Madam Bovari ir kiti. Bilietų buvo ir už 10 Lt. Kas ėjo sakė, jog kažkaip nepatogu, tai pirkinėjo už 15. Gal ir senai buvau teatre, bet J.Smorigino „Idiotui” irgi mokėjau 15 Lt. Na nueisiu į tą „Laisvės dieną”. Atšviežinsiu žinias. Kodėl užsiciklinot, kad jei būčiau sumokėjęs 20 Lt. nebūčiau tokių pačių išvadų padaręs. Tiesiog vienas iš aspektų mano pastebėjimui buvo, kad už stovimus bilietus imti 50 Lt., kai spektaklis atitinka 1 dalies iki pertraukos formatą.
Jūsų nuomone, kad tai pats tas – ir puiku…
Arunai, o kokios tavo išvados? kažkokios ne tiesiai, bet per aplinkui.. Nu pvz. aš iš aparašų tai ir supratau, jog spektaklis bus labiau panašus į lėlių teatrą, o ne į Fabre metamorfozes. Plius visur buvo nuotraukos ir pan. iš kurių jau buvo galima nujausti ko ten reiktų tikėtis. Dar kartą akcentuoju, kad kainas ne visada tolygiai galima gretinti nacionalinio teatro spektaklių (kuris gauna dotacijas) ir kažkieno atvežtų gastrolių, kurie sakykim iš tikro gal pasidarė biznį. Nu ir ką? Tai privati iniciatyva, už kiek nori už tiek pardavinėja jei yra kas perka.. Ką man dabar pradėt piktintis visokių „Boeingų..” kainomis po 100 Lt? Gal užtenka tiesiog ignoruoti tai, o kam atrodo jog verta už tai mokėti pinigus tai tegul ir eina.
Mes su Pauliu parašėm, kad mums patiko tie „Pirščiukai” savo technika ir pan. ir net jei tavo žodžiuose, kad už tokį šou neverta pirkti stovimą bilietą už 50 Lt yra tiesos, kad tu jį nusipirkai mes neturetum jaustis kalti. Nes pvz aš net kainų nežinojau. Bet gi ne tame esmė? tau tikriausia ten niekas nepatiko? ten viskas tau pasirodė mėgėjiška, nepaisant pačios idėjos originalumo ir pan..
p.s. del Laisvės kainos, gal tu neik ten, nes vel busiu kalta. Jauniškis gi parašė, kad nelabai jam tas spektaklis. Tad rekomenduoju tikėti juo.. ;)
Iš niekur atsiranda kaltės jausmai. Pabūsiu kunigu – išrišiu. Geras reikaliukas. Žinoma, kad originalus. Gi sakau – visi laimingi.
Jei tą tema taip kliūva, Cituoju „Tai privati iniciatyva, už kiek nori už tiek pardavinėja jei yra kas perka”. Irgi labai teisinga tezė. Galima privačiai iniciatyvai realizuoti naudotis kasa, kada tas 15 Lt bilietėlis atspaudinamas printeriu su būtinu priklijavimu kasos čekio (Nacionalinis teatras), galima plėšyti kompu paruoštus, susegtus popierius su emblema „Kultūros centras” ir užrašyta kaina 52 Lt., ir pardavinėti sėdint šalia neveikiančios teatro kasos. Po to ir vėl imi lyginti teatrų tvarką. Niekur nedingsi, teks eiti „Patriotų” čia žiūrėti…
O „Laisvės dieną” neasocijuosiu su niekieno nuomonėmis, kurių paprasčiausiai nespėju dabar skaityt (įdomiau bus po spektaklio perskaityt), o todėl, kad laikas susipažinti su ta amerikonka taip suklestėjusią LT…
Tiesa, apie gruzinus Vilniuje čia ir daugiau nuomonių pasakyta. Tikrai nesikerta manoji su jomis…
palaukit.
pradedu gailetis – siandien stai einu i koncerta, kuris man kainavo 65 litus.
pradiniai duomenys:
x – koncertas – apie 90 minuciu (plojimai, bendravimas su publika, stygu derinimas, biso laukimas neiskaiciuoti, kalbame tik apie grojimo trukme, t.y. nuo dainos, kuri pateikiama publikai pradzios (pirma nata) iki dainos, kuri pateikiama publikai pabaigos (paskutine nata))
x – dainos trukme – 4 minutes
isvada – bus sugrotos 22 dainos.
mokant uz 22 dainas 65 litus, gaunasi, kad uz daina sumokejau 2.95 lito.
blemba, uz tiek pat iseitu du troleibuso bilietai, galeciau nuo zveryno ziedo vaziuoti iki antakalnio ir grizti atgal. jei vaziuociau tuo paciu troliku, gal iseitu uz vieno nuvaziavimo kaina grizti atgal. o jei rizikuociau ir nepirkciau bilieto – suvazineciau naxaliavu. Trys litai uz daina? Na jau ne.
Dar galiu tiek sumoket, jei tik bosinis bugnas gerai girdesis, o jei nesigirdes…tai ka, pinigai i bala?
Nelygink sąnaudas tokio koncerto su 5-iu moksleivių kažkada išdirbta technika ir naudojama keletą metų bei jokių didelių scenos atributų. Ir sumokėjai bilietai.lt, kai tuos pinigus pasidalins oficialiai.
Išvis vertinant galima įžiūrėti daug aspektų. Vieną paminėjau – už 50 minučių geros saviveiklos, Lietuvoje nieks iki šiol pinigų neėmė. Ir tiek. Ko čia prisikabinot ir ėmėt skaičiuoti KONCERTŲ įkainius, kada jie yra brangesni pagal nusistovėjusią tvarką, nei teatras. Geriau paskaičiuok, kokios sąnaudos Nekrošiui, jwei už 5-ias valandas ima 15 litų, jei jums tokia aritmetika taip aktuali pasidarė dėl vieno mano pastebėjimo…
Aš irgi mokėjau už Andrių tiek pat. Tai dabar nė paminėt negaliu to fakto…
Būtų geriau buvę, jei pats būtum matęs tą spektaklį ir tada atlikinėtum skaičiavimus…
Taigi, šiandieninis įgarsinimas Pelių forume – puikus buvo. Meinardo būgnai skambėjo ko ne idealiai.
Aišku, kodėl Šinkarenka ėmė juoktis baksnodamas į Būdą…
Nesulyginami dalykai dabar ir aną kartą…
Spektaklis tikrai nevertas tokios kainos kokia uzsikele. maciau ir nusivyliau labai: parodijos beveik nebuvo, detales kartojosi, nuobodu jau po 10 min buvo..
iš vienos pusės pradedu abejot ar su jurga matėme tuos pačius pirštukus, iš kitos – „extravaganza” mes nematėm, tik „sieną”.
Parodiją ižvelgiau tik dviejuose pasirodymuose, tai japonų „kovoje” ir Maiklo šokyje, bet ir tai pernelyg tikslus atkartojimas, kad galima būtų vadinti parodija. Manau matėm ne tą patį. Tad be reikalo jūs čia..