[Millennium IV :] DAVID LAGERCRANTZ „Mergina, kuri pakliuvo į voratinklį“

Aštuonerių metų prireikė, kad amžinatilsio Stiego Larssono pradėta „Millennium“ serija sulauktų tęsinio. Larssono giminaičiams ir jo sugyventinei taip ir nepavyko susitarti, tad nebaigtas ketvirtasis rankraštis lieka stalčiuje, o tai, ką turime „Merginoje, kuri pakliuvo į voratinklį“ yra šimtaprocentinis Stiego palikimo valdytojų pasamdyto švedų rašytojo Davido Lagercrantzo kūryba, kuri spinduliuoja gryniausią komerciją ir nieko daugiau.

Ko reikia geram trileriui ar kriminaliniam romanui? Geros gerai papasakotos istorijos. Gera istorija yra tokia, kuri intriguoja, sudomina, neleidžia atsiplėšti, sukelia papildomų minčių vienu ar kitu klausimu, pagaliau – leidžia geriau pažinti herojų. Gerai papasakota istorija yra tokia, kuri leidžia ja įtikėti ir teikia skaitymo malonumą. Deja, nei vieno iš tų dviejų bruožų Lagercrantzo kūrinys neturi.

„Mergina, kuri pakliuvo į voratinklį“ pasakoja apie vieną kibernetinio pasaulio mokslininką Balderį, metusį darbą JAV ir grįžusį į Švediją. Paskui jį seka kibernetiniai ir tikri nusikaltėliai, nes Balderis žino per daug ir turi tai, ko ne vienas geidžia. Balderis, kaip ir galima nuspėti, su gyvybe atsisveikina ir tada knygos puslapiuose užverda kiek įdomesnis veiksmas. Į įvykius įsitraukia jau „Millennium“ skaitytojams pažįstamas žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas bei mergina, kuri yra Lisbeta Salander. Keli susišaudymai, truputis vyriausybinės politikos, žiupsnis tarptautinio nusikalstamumo, dar šiek tiek kompiuterinių reikalų, daug pokalbių (nemažai nereikalingų) ir netrunka ateiti knygos laimingas finalas, kuriame Mikaelis tradiciškai išleidžia skandalingą straipsnį, o Lisbeta atkuria gėrio ir blogio pusiausvyrą.

Knygą perskaičiau per porą dienų, bet tai nereiškia, kad ji ypatinga. Visų pirma, Lagercrantzas pasirodė neįdomus, neaktualus, nes naudoja jau literatūroje ir kine nuvalkiotus kozirius – vaikas autistas, Savanto sindromas, profesionalūs žudikai, lėti policininkai, kvantiniai kompiuteriai, dirbtinis intelektas, šifro raktai ir pan. Ok, kvantiniai kompiuteriai, technologinis singuliarumas, dirbtinis superintelektas, kuris pradės kurti dar didesnius superintelektus, kurie greitai nuspręs ištrūkti iš žmonių valdymo ir stengsis savo kūrėjus sunaikinti, šiandien yra aktualūs kaip niekad. Tačiau šių temų pateikimas knygoje yra labai paviršutiniškas, be jokio apčiuopiamo autoriaus noro pačiam į tai nerti giliau – eilinis vartotojas gali tiek pat sužinoti iš wikipedijos straipsnių pirmųjų sakinių. Tad visas idėjinis audinys dvelkia nevykusiu Dano Browno romanu (jį čia miniu neatsitiktinai – pastarasis turi panašios tematikos niekalą, pavadintą „Skaitmeninė tvirtovė“). Čia prisimenu bet kokį Michaelo Crichtono romaną, kuriame gali rasti tiek idėjų, pasirinktos problemos analizės gylių ir informacijos (nekalbant apie knygų pabaigoje pateikiamą šaltinių sąrašą), kad Lagercrantzas prieš jį atrodo tik žurnaliūga, kuriam lyg lapei nukrito sūris, o šis jį griebė be jokios savikritikos ir savų galimybių įvertinimo.

Nuobodžiai skaitosi ir žurnalo „Millennium“ virtuvės reikalai. Toks jausmas, kad analogiška situacija (mažėjantis skaitomumas, nelygi konkurencija su internetine žiniasklaida, žurnalo pirkimas-pardavimas) jau buvo kažkuriame Stiego trilogijos tome.

Gerai, oponentai, gali sakyti, kad ir Larssonas nespinduliavo technologiniais triukais, bet iš jo to ir nelabai reikėjo, nes jis į priekį vedė to mylimo tandemo, Mikaelio ir Lisbetos, dėl kurio ir skaitome „Millennium“ knygas, gyvenimus. O ką turime po „Merginos, kuri pateko į voratinklį“? Nieko. Jų biografijos per visą knygą iš mirties taško nepajudėjo, net Lisbetos konfliktas su seserimi liko status quo. Galbūt taip buvo specialiai sumanyta, nes vis tiek tikimasi, kad anksčiau ar vėliau dienos šviesą išvys tikroji, Larssono pradėta, knyga. Tad šitą Lagercrantzo rašliavą reiktų laikyti labiau serijos spin-off‘u, o ne lygiaverčiu partneriu. O tai irgi vertės knygai neprideda.

Lagercrantzo fabula dvelkia paprastumu ir stokoja intrigos. Pirmąjį knygos trečdalį vyksta baisus, žiovulį keliantis gumos tempimas. Skirtingų veikėjų laiko perspektyva nenuosekli, negeba tų perspektyvų pateikti lygiagrečiai, tad žinant siužeto vingio atomazgą dar skaityti apie jo užuomazgą visai nelinksma. Veikėjų dialogai sausoki, šabloniški, be gyvybės. Žodžiu, Lagercrantzo pasirinkimas nepasiteisino, o tai, kad jam patikėta ir dar viena knyga (pernai jau pasirodė „The Girl Who Takes an Eye for an Eye“) visai nedžiugina ir smalsumo nekelia.

Apie lietuvišką leidimą – išleido „Obuolys“, iš švedų vertė Simona Jankūnaitė. Seniai jau buvau beskaitęs „Obuolio“ leistą knygą, tai sakyčiau, kad kokybė pagerėjusi: pastebėjau tik vieną korektūros klaidą, o prie redagavimo ir vertimo šiek tiek galima prikibti. Ypač į akis krito asmenvardžių adaptavimas (pvz., iš Cohen padarytas Kohenas, nors pagal mane turėtų būti Koenas). Tam tikruose kūrinių pavadinimuose pritrūko tikslumo, ar bent pasivarginimo pasidomėti jau esamu lietuvišku vertimu (pvz., romane minimas Antonio Tabucchi romanas „Pereiros pažadai“, nors lietuviškai jį žinome kaip „Pereira liudija“). Bet tai tikrai smulkmė, prisimenant, kad dėdavosi anksčiau „Obuolio“ puslapiuose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.