Žodynas yra tokia knyga, kuri, reikalaudama mažai laiko kiekvieną dieną, atima daug laiko bėgant metams.
Miloradas Pavićius pasauliui tapo žinomas po 1984-aisiais išleisto romano-leksikono „Chazarų žodynas“ (Hаzаrski rečnik). Jau tada jį vadino XXI amžiaus rašytoju.
Intelektualai ir literatūros kritikai išplėstomis akimis ir atviromis gerklėmis skalambijo apie naująjį plunksnos meistrą, kuris ne tik pateikė iš pirmo skaitymo sunkiai įkandamą fabulą, bet ir suteikė romano žanrui naujų interaktyvių formų: romaną „Vidinė vėjo pusė“, kurio pabaiga slypi knygos viduryje, galima skaityti iš abiejų knygos pusių, „Arbata tapytas peizažas“ – parašytas kryžiažodžio forma, „Paskutinė meilė Konstantinopolyje“ – gali būti pagalbinė ar papildoma priemonė buriant Taro kortomis; romanas „Dėžutė laiškų reikmenims“ turi dvi pabaigas, o „Unikalus romanas“ – šimtą skirtingų pabaigų ir taip toliau. Visi Pavičiaus kūriniai verčia skaitytoją ne tik rinktis, skaityti ar neskaityti, bet ir – kaip skaityti.
„Chazarų žodynas“ stovi visų tų literatūrinių įmantrumų viršūnėje, nors kai kas jau spėjo išknisti ir apkaltinti plagijavimu: neva panaši – enciklopedijos skaitymo – struktūra daug anksčiau aptinkama argentiniečio J. L. Borgeso apsakyme „Tlön, Uqbar, Orbis Tertius“ . Visgi Pavičiaus romanas-žodynas, sudarytas iš 100 000 žodžių, yra unikalus. Jį galima skaityti tiek nuo pradžios iki galo, tiek nuo bet kur, keliaujant į kurią nori pusę, tiek nuo galo verčiant į pradžią, galima tikslingai sekti pateikiamais ženklais, galima pagal išpažįstamą, prijaučiamą tikėjimą išsirinkti tik vieną iš trijų žodyno versijų (krikščioniškąją, musulmoniškąją ar hebrajiškąją) arba rinktis tarp moteriškojo ir vyriškojo egzemplioriaus. Bet visa tai tik struktūra, po kurią beklaidžiodamas savo pasirinktu būdu randi dar didesnių painiavų.
Sudėtinga pagauti siužetą, nes jo čia kaip ir nėra. Bent mums įprasta forma. Suvoki, kad viskas knygoje susiję, bet, bandant paporinti, apie ką knygą, jauti, kaip viskas srūva smegenų vingiais kažkokiu užburtu ratu, kuriame nenutveri nei pradžios, nei pabaigos.
Žinoma, žodynas – apie chazarus, realiai egzistavusią tiurkų klajoklių tautą. Ir, kaip priklauso rimtam žinynui, „Chazarų žodynas“ pasakoja apie visas tos tautos atsiradimo teorijas, valdovus, iškilius visuomenės veikėjus, kultūrinius laimėjimus, geografinę dislokaciją, istorinius šaltinius, išpažįstamą tikėjimą etc.
Jausmas, kad skaitai istorinį vadovėlį nepaleidžia iki paskutiniojo puslapio. Lyg koks mokinukas bandai suvokti charaziškosios kultūros ypatumus. O, kai tie ypatumai prasilenkia su fantastiškiausia pasaka, tai greit kyla noras mesti knygą šalin.
Taip, „Chazarų žodynas“ kaip romanas yra baisiai nuobodus. Viena iš priežasčių – siužetas, kurio neįmanoma (bent per pirmąjį skaitymą) paversti į nuoseklų, kad ir chronologinį pasakojimą, nes sapnai, mitai, legendos čia žygiuoja greta vienas kito.
Antra – istorijų gausa. Nors tos istorijos ir sukasi kažkokioje uždaroje metafizinėje sferoje, visgi skaitytojas greit pasimeta ir pavargsta nuo besaikio istorijos istorijoje, kuri pradėta dar kitoje istorijos istorijoje supainiojimo. Tad, greit nusispjauni ir nebesigilini į skaitomos žodyno skilties istorijos sąsajas su ankstesniu siužetu, nebesistengi nustatyti skyriaus, puslapio, pastraipos prasmės knygos visumoje. Tiesiog, skaitai kaip novelių bendra tematika rinkinį.
Trečia – knygos apimtis. Pavičius, matyt, nenorėjo pasitenkinti apibūdinimu „geniali“, tad pasiekė lygį, kai po 350 puslapių (paprastai tai visai normalus storis) tokį tekstą imi vadinti kolosaliu kūriniu. Nors, kad paragautum visų autoriaus užmačios vaisių, pakanka pusė „Chazarų žodyno“.
O, matyt, ir neverta skaityti „Žodyną“ nuo A iki Z. Juolab nuo pradžių iki pabaigos. Pats autorius įvade paprotina skaitytoją, kaip naudotis žodynu:
„Taigi kiekvienas skaitytojas pats sudėlios savo knygą į vienovę it domino arba kortų partiją ir iš žodyno lyg iš veidrodžio gaus tiek, kiek įdėjęs, nes iš tiesų, kaip parašyta vienoje šio žodyno vietoje, daugiau negu įdėsi, gauti negalėsi. Beje, niekada neįmanoma perskaityti visą knygą, iš jos galima paimti tik pusę arba dalį, o tada galima ją atidėti į šoną, kaip dažniausiai ir atsitinka su žodynais. Kuo daugiau ieškoma, tuo daugiau atrandama, išradingam skaitytojui atsiskleis visos sąsajos tarp žodyno vardų. O kas lieka, telieka likusiems.“
Taigi, autorius pateikia būdą, kaip pamilti jo kūrinį. Ir jis yra šimtu procentų teisus. Bandant vienu ypu praryti žodyną, kaip sakyta, imi pervargti ir pradedi bodėtis. Bet tik atidėk kuriam laikui į šoną, tai, žiūrėk, tuoj mintimis, o po jų ir veiksmais grįžti prie teksto, kuris užburia, apsuka galvą, pripildo likusią tuštumą ir vėl prašosi poilsio.
Autoriui galima tik pavydėti tokios erudicijos, vaizduotės, įtaigumo ir žodžio valdymo. Pavičiaus fantasmagoriką sunku apibrėžti. Tai lyg Dali sapnas, Bulgakovo religinis epas, Marquezo magiškasis realizmas ir Borgeso fikcijos viename.
Kelios citatos blankiam vaizdui:
„Mergaitė raudojo tėvo, ašaros sruvo tokiais upeliais, kad net skruzdėlės jai galėjo užropoti iki pat jos veido.“
„Mano višta nededa auksinių kiaušinių, bet deda tai, ko nei jūs, nei aš, mielas pone, nesugebame dėti. Ji deda dienas, savaites ir metus. Kiekvieną rytą ji padeda po penktadienį arba antradienį.“
„Nagi klausykis <…>, nes tasai, kuris pasakoja, gali pasakoti ir rytoj, o tasai, kuris klauso, gali išgirsti tik tada, kai jam pasakojama.“
„Šitaip Mustaj-begas Sabljakas be arklių, kuriuos mylėjo, bet jais nejodinėjo, dar pirko mirštančius žmones, kurių nemylėjo, tačiau ant jų jodinėjo.“
„Sklido kalbos, kad ant jos rankų yra po du nykščius, kad vietoj mažojo pirštelio jai auga dar vienas nykštys, todėl kiekviena jos ranka gali būti ir dešinė, ir kairė.“
„Dievui patinka tavo ketinimai, bet Jam nepatinka tavo darbai.“
Ilgoka apie demokratiją:
„Pasižiūrėk į tos jūsų demokratijos rezultatus: iki šiol didelės tautos engė mažas tautas. O dabar atvirkščiai. Dabar vardan demokratijos mažos tautos terorizuoja dideles. Pažvelk į aplinkinį pasaulį: baltoji Amerika bijo juodaodžių, juodaodžiai – puertorikiečių, žydai – palestiniečių, žydų – arabai, albanų – serbai, kinai bijo vietnamiečių, anglai – airių. Mažos žuvys graužia ausis didelėms. Užuot terorizavus mažumas, demokratija įvedė naują madą – dabar pasaulyje priespaudą jaučia mūsų planetos gyventojų dauguma…“
Šitai man priminė Vladimiro Bukovskio mintis apie politinį korektiškumą.
O mieliausia širdžiai, tai, kaip visada, kažkas apie knygas:
„Šitaip priėjau išvados, kad namai panašiausi į knygas: jų tiek daug aplinkui, bet tik keli tokie, į kuriuos kyštelsi nosį, dar mažiau tokių, kuriuose apsilankysi arba apsistosi ilgesniam laikui.“
„Chazarų žodynas“ tikrai yra unikalus ir kolosalus literatūros šedevras, su kuriuo susipažinti anksčiau ar vėliau būtina.
Tai lyg pasakų, mitų, legendų, pramanų, fantazijų, fikcijų, sapnų ir autentiškų atsitikimų, rankraščių rinktinė, kurioje esančios medžiagos pakaks dar mūsų proproanūkiams. Jei turite sąrašą knygų, kurias būtina perskaityti per savo gyvenimą, tai „Chazarų žodynas“ atstoja tokio sąrašo gerą dešimtį, o šią pakanka paskaityti, kad pajustum joje slypinčią jėgą.
p.s. Ačiū, leidyklai ir vertėjai Laimai Masytei, kad nors ir praėjus 25-eriems metams nuo pirmojo originalaus leidimo, „Chazarų žodyną“ galime skaityti ir lietuviškai.
*****
Informacija apie knygą: romanas, iš serbų kalbos vertė Laima Masytė, LRS leidykla, 2010 metai, 360 p., ISBN 978-9986-39-627-7.
Iš aprašymo pasirodė abstrakti per ilga nuobodybė, bet citatos sužavėjo ir suintrigavo :}