Kaip ten bebūtų ir kas ką besakytų, bet pažintį su serbu Miloradu Pavičiumi (Milorad Pavić) pradėjau nuo romano „Antrasis kūnas“. Tiesiog, kad po „Chazarų žodyno“ nepasirodytų per blankus; o pabaigai pasilikau romaną „Vidinė vėjo pusė“. Žiūrėsiu, ar tikrai savo žinomiausio kūrinio rašytojas nebesugebėjo pavyti ir visa kita, anot jau skaičiusiųjų, liko „chazarų“ šešėlyje.

Po „Antrajo kūno“ (Друго тело) pasirodymo 2006-aisiais, Pavičius savo leidėjui pasakė, kad pavargo ir daugiau neberašys. Tai turėjo būti paskutinė jo knyga, bet, matyt, rašytojas nerašyti negalėjo ir dar per nepilnus trejus metus, likusius iki mirties, išleido porą knygų. Šiaip, sakyčiau, blogas ženklas į tekstą klijuoti autobiografinius faktus, o galop tą autobiografinį personažą numarinti. Dabar išeina taip, lyg pats būtų „išsipranašavęs“ savo mirtį. Nors greičiausia, matyt, jautė žmogus artėjantį galą. O dar žinant istoriją apie paskutiniąją apysaką „Dirbtinė jaunystė“, kurioje pagrindinis veikėjas (autoriaus alter ego) rašo savo biografiją ir prisako ją išspausdinti tik po mirties, imi manyti, kad Pavičius buvo ne eilinė asmenybė, o daugiau mažiau ir tikras (ne tik literatūrinis) mistikas.

Tokį įspūdį sustiprino ir romanas „Antrasis kūnas“, atsivėręs lyg kokia kraičio skrynia. Tokia atrestauruota, naujai dekupažuota senoviškais ornamentais, dar kvepianti laku, o viduje slepianti aštuonioliktojo amžiaus relikvijas.

XXI amžiaus (internetas, Mozilla, mobilieji telefonai, sms etc.) Belgrade gyvena rašytojas su žmona archeologe. Netikėtai (viskas šioje knygoje taip, – t.y. netikėta) ir lemtingai (viskas šioje istorijoje taip,- t.y. lemtinga) jie įsivelia į mistinę istoriją, kurioje ne paskutiniu smuiku griežia žiedas iš gyvo akmens, mantra-eilėraštis, kurį skaitant liežuvio judesiai yra tokie patys, kaip tada, kai tenkini moterį oraliniu ir sukeli jai orgazmą, bei šventas vanduo, atbogintas iš Efeso, kuriame iš trijų latakų teka gydomasis Dievo Motinos šaltinis; pirmas latakas iš jo geriantį žmogų apdovanoja sveikata, antrasis – laime, o trečiasis – meile. Dabartis perpinama su praeitimi, pasakojimo geografija palaipsniui plečiama, metafizinė erdvė gilėja, kol iki galo nesuprastų daiktų ir minčių skrynios dugne ištraukiamas tas antrasis kūnas.

Įtariu, nelabai ką supratote, bet, patikėkit, nieko čia protingiau apie siužetą nepaporinsiu. Siužetas čia – tik apvalkalas, kuriame slepiasi tiek visko… Na, kaip svogūne. Nulupi vieną sluoksnį, o po juo dar vienas, po šiuo dar kitas. O pasiekus šerdį, per ašaras šerdies nebematai ir stengiesi dar lupti, nors jau nebėra ko – prasmė pasiekta, tik kažkuriuo momentu ėmė ši ir prasprūdo pro sąmonę. Taip ir su „Antruoju kūnu“: gali gliaudyti iki begalybės, tikrinti vietovardžius, istorinių asmenybių realumą, ieškoti mitų šaknų, lyginti veikėjų gyvenimą su kūrėjo biografijos faktais, nekalbant apie simbolizmą, kuriame pasiklystų pats „Da Vinčio kodo“ šifruotojas, o kur dar Biblijos interpretavimas apie prisikėlusį Jėzaus kūną, kurio nepažino nei jo apaštalai, nei pati Magdalietė.

O gali tiesiog žavėtis genialiai suregzta trilype metafizine sakme. Tiesa, Pavičius tekstas šiame romane nepriminė man gretinamų J. L. Borgeso ar G. G. Marquezo, greičiau Umberto Eco ir šiek tiek John Fowlesą. Neįmantriu žodynu Pavičius skleidžia savo kerus, atsineštus iš baroko, klasicizmo, preromantizmo; įvelia skaitytoją į keistą gyvenimo ir pomirtinio pasaulio sandūros košę, iš kurios sausas nebeišlipsi, pažeria mistinės išminties ir autentiškų istorinių paveikslų, kuriuos, rodos, pasakotojas matė savo akimis (akivaizdu, kad rašytojas puikiai išmanė ir savo darbinę sritį: serbų literatūros istoriją).

Tekstas skaitosi lengvai. Lyg poezija. Tik kartkartėmis pakartoji sakinį ar pastraipą. Pavyzdžiui, šiuos:

„Dabar ruduo, ir miškai serga mėnesinėmis.“

„Tavo laimė niekada neišeis tau į sveikatą ir nepadės tavo meilei“

„Mano gyvenimo skaitiniai jau buvo suskaičiuoti, nors aš, be abejo, tada negalėjau to žinoti. Negalėjau žinoti ir to, kuri perskaityta knyga bus paskutinė gyvenime, nors visada būdavo smalsu tai sužinoti.“

Arba sustoji ir galvoji, o kad aš būčiau į Veneciją vykęs, jau perskaitęs šį romaną – ieškočiau Krūtų tilto ir pasilikčiau iki karnavalo, kuris trunka pusę metų. O pažasty spausčiau ne kelionės vadovą, o – „Antrąjį kūną“.

Arba išpleti akis atradęs naują rašytojo siaubą: tai ne kokia Bradburyo baimė, kad žmonės nustos skaityti, Pavičius bijo, kad žmonės, perskaitę jo knygas ims jo nekęsti ir grąžins knygą autoriui, iš viso pasaulio skaitytojų ims plūsti jo knygos, grąžins net bibliotekos, visas iki paskutinės.

Tikrai puiki, visokeriopai praturtinanti knyga, už kurią dėkui ir leidyklai, ir vertėjui Vytui Dekšniui. Tuo pačiu priekaištai leidyklai, o gal ir tam pačiam vertėjui, kad nėra nei vieno ne serbiškai parašyto žodžio vertimo. Beje, gal kas žino, kuo skiriasi 2008-aisiais išėjęs „Antrojo kūno“ papildytas leidimas nuo pirmojo leidimo? Gal būtent tais paaiškinimais?

p.s. Įdomu, ką galėtų reikšti tai, kad knygoje minima „Vidinė vėjo pusė“ besivoliojanti baloje, purvina, sužeista? Ir, ar žinote, kad galima skaityti bučinius?

*****

Informacija apie knygą: romanas, iš serbų vertė Vytas Dekšnys.- Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.- 222 p.