Būtinas žiūralas visiems serialų nekentėjams, nes šį mažytį televizijai skirtą šedevrą galima žiūrėti kaip vientisą ketverių valandų filmą, kuris tikrai neprailgs.

Visų pirma, žiūrint „Olive Kitteridge” į širdį krenta ir ten lieka Olivijos personažas: senyva, pikto žvilgsnio, nepatogi visame kame, tiesmuka žodžiuose, nesimpatiško elgesio persona, kadaise buvusi griežta literatūros mokytoja. Keturios HBO kanalo pateikiamos serijos iš esmės yra jos atsiminimai apie prabėgusį gyvenimą, santykius su vyru, sūnumi, bendradarbiais, mokiniais, mažo miestelio kaimynais, apie svarbiausius gyvenimo įvykius, kurie perpildyti konfliktų, svetimų ir savų tragedijų veda prie vieno – savižudybės. Olivija – niauri, atšiauri, mizantropiška, ištikima savo konservatyviems priesakams asmenybė, tačiau tame ir jos žavumas, nes toks dramatizmas netrunka virsti slogiu juodu humoru. O tokiam vaidmeniui tobulai parinkta Frances McDormand, Joelo Coeno žmona, personažui paskirtą kiek šaržuotą coenišką atmosferą dar labiau pastiprina.

Antrąjį riebų pliusą „Olive Kitteridge” gauna taip pat už aktorinį indėlį – Olivijos vyrą suvaidinęs Richardas Jenkinsas idealiai papildo McDormand, o lolitiškose scenose su jaunute vaistinės pagalbininke atrodo išprotėjęs labiau už Nabokovo Humbertą.

Trečiasis pliusas – šio laikmečio kino ekranų sėkmės talismanas Billas Murray’jus, kuris vien savo epizodiniu pasirodymu sujaukia depresyvią serialo nuotaiką ir įneša netikėtų spalvų.

Ir, pagaliau, serialo visuma, kuri nusipelno pagyrų tiek dėl likusios aktorių komandos indėlio, tiek dėl stilingo ir nenuobodaus vaizdo sustačiusios režisierės Lisos Cholodenko („The Kids Are All Right”), tiek dėl scenaristės Jane Anderson, sugebėjusios Elizabeth Strout, Pulicerio premiją laimėjusį, to paties pavadinimo literatūrinį kūrinį tinkamai paruošti ekranui.

„Olive Kitteridge” alsuoja gyvumu, originalumu, jausmingumu, psichologine gelme, išbaigtumu, ne iš piršto laužta problematika. Tai istorija, kuri prisiliečia prie žiūrovo (ypač turinčio sąlyčių su senatve) širdies, paveikia emociškai, gramzdina į niaurią depresiją, tačiau galop nuramina ir įtikina, jog gyvenimas toks koks jis yra, toks ir turi būti ir tuo reikia tykiai džiaugtis.

O po tokių televizinių vaizdų kaip „Olive Kitteridge” („Mildred Pierce” ar „Band of Brothers”) tikrai darosi gėda už daugybę didžiajam ekranui sukurtų filmų, kuriems toli gražu iki šio keturių dalių HBO mini serialo kinematografinės kokybės. Tad šį pamatyti būtina.