Man atrodo, patys „Ministry of Echology” nesitikėjo tokio srauto, koks suplūdo balandžio 3-iąją į „Lofto” erdvę. Nesitikėjau ir aš, kad teks pečiais ir alkūnėmis pasidarbuoti atėjus į negirdėtos grupės debiutinio albumo pristatymą. Grupės, apie kurią, tiesą sakant, neturėjau jokios išankstinės nuomonės, nes nebuvau nei girdėjęs, nei pavadinimo iš pirmų kartų nesugebėjau įsiminti. Vienok, tai buvo iki tol, kol MoE nepristatė savo „Notes & Quotes”. O pristatymas tikrai neleido nustygti vietoje. MoE dešimtukas (jei gerai suskaičiavau) kilnojo stogą, skleidė užvedantį dub‘ą/(roots) reggae, kokio iš lietuvaičių tikrai nesitikėjau. Stipriausia buvo merginos, mušamieji ir pučiamieji. Merginos – nes mokėjo ir pataikė į taktą (ne taip, kaip berniokas, bandęs dainuoti iki Eazystyle MC), mušamieji – kad mušo, pučiamieji – kad per nago juodymą betrūko iki to, jog išgirsčiau partiją iš Groove Armada „Superstylin”. Bet neišgirdau, nes visgi tai buvo regis su sava, kiek marihuaniška, monotonija, kurios MoE gyvame pasirodyme sugebėjo išvengti.
O štai albumas skamba sausokai, nors tokie takeliai, kaip „Laikas meilei”, „Duokš man (54-46)”) lyg ir sufleruoja, kad buvo bandoma įnešti gyvumo efektą, tačiau instrumentine prasme albumas dvelkia paprastumu ir toli gražu neskleidžia tokios energijos, kurią buvo galia semti riečkutėmis koncerte.
httpv://www.youtube.com/watch?v=KFcmlWO1aUQ
Klausau „Notes & Quotes” ir jaučiu, kad jame dar pilna erdvės, kurioje papildomi instrumentai (iš tų pačių – turimų) ir vokalai tikrai rastų ką veikti. Kažkurios merginos balso tembras ir maniera (ypač „Laikas meilei”) primena Giedrės Kilčiauskienės. Gražu, minkšta ir regiui puikiai tinka, tačiau merginų tonacija per visą albumą veik nekinta. Ritmikoje taip pat monotonija, instrumentines versijas vargu, ar atskirčiau vieną nuo kitos. Nežinau, ir kodėl pagailėta daugiau „echo„, kuris grupei su tokiu pavadinimu šiaip turėtų būti būdingas bruožas. Pavyzdžiui, pasurfinta gitara „Meditation” žada daug, bet taip ir lieka neišpildžiusi pažadų. Taip smagiai prasidėjusi „Duokš man (54-46)” įpusėjusi sustoja ir pasuka demo nuokalnėn. Žodžiu, toks jausmas, kad tik pučiamieji čia kiekvienoje kuriose kompozicijoje turi kitoniškumo. Visa kita plaukia viena lygia linija. Tik gerai, kad ta linija nėra įkyri ir viena albumo kompozicija nepadarytų gėdos ir importiniam vardui, tačiau tik viena, ne dvylika tos vienos pakartojimų. Ir tekstai… na, aš suprantu, kad čia projektas for fun, bet trafaretinių frazių banalumas nėra fun.
httpv://www.youtube.com/watch?v=sbLoOSQNGu4
Du paskutinieji takeliai liko visai nesuprasti, kaip ir skudutinis „Dudeldub”.
Žodžiu, yra kur tobulėti. Nors gal aš per daug noriu iš tokios muzikos, bet būna, kad kartais užplaukia Jamaikos banga ir Marlis, Lee „Scratch” Perry, Horace Andy sukasi grotuve. Ir jie nemiršta. Jie gilūs ir platūs. Netikiu, kad taip bus su MoE „Notes & Quotes”, bet tikiu, kad tą pilnumą ir įdomumą, demonstruojamą gyvai, jie sugebės perduoti antrame savo įraše. Jeigu toks bus. O norėtųsi, kad būtų, nes iš MoE gerbėjų būrio suprantu, jog MoE padarė tai, ką iki šiol padaryti Lietuvoje niekam iš vietinių nepavyko – MoE pradėjo rimtą regio invaziją, pavasarį, uždavė tokį toną, kurio būtų gerai, kad nepaleistų.
Tad nenuleidžiam galvų. Auginam plaukus, pinam dredus, rūkom žolę, nesiparinam dėl smulkmenų.
