Minties pleneras baltose sienose

Vidmanto Ilčiuko parodaPlenerasVilniausVartųgalerijoje prasidėjo spalio 12d.ir tęsis iki lapkričio 5-os. Keisčiausias įvykis po jos yra išeiti į šviesią dieninę gatvę ir užkliudyti koja geltonų lapų krūvą, ypač, jei fotografija vis dar asocijuojasi su ŠMC nužiūrėtais Afrikos ritmų kadrais. Judėjimas ir saulė užgriūva kaip disonansas su tik apturėta mąslia patirtimi, kurią sunku sugrūsti į žodžiuspatikoarbaman nelabai.

2003 – 2004m. nufotografuotas „Miestas“ yra dulkėtas, išsiliejęs ir susiliejantis – su žiūrovo atspindžiu. Atsistojęs priešais nulytą arba anarchiška A dekoruotą purviną langą matai kaip pirštu patepliotas dėmes, kurios iš tikro yra šviesa, sienos ir grindinys. Kiekviena nuotrauka yra tiršta vienatvės spalvų masė, išvešėjusi už atseit trapios stiklo užtvaros, po ilgo smogo ir lietaus krikšto sustabarėjusios į nepralaužiamą permatomą sieną. Lyg ir turintis čia būti, bet taip ir neįvykęs kontrastas glosto akis su niūria išraiška. Toks „Miestas“ taikosi labiau į jausmą ir idėją (parodos aprašyme minimos aliuzijos į Kafką ir ant kalinio nugaros rašomą nuosprendį), nei vaizdo grožį, jame nėra nė vieno aštraus kampo. Pati tikriausia nuobodulio estetika, vietom rizikuojanti virsti tiesiog nuoboduliu.

Eksperimentinis filmasPleneras(2004m.) yra tikrai, na, eksperimentinis. Kaip tikra valstietė žiūrėjau jį ilgėdamasi grynumo ir formų. Šviečiantis susiliejusių spalvų stačiakampis ant sienos (iš tikro – dar viena kelionė po miestą) turėtų būti suprastas kaip komplikuota nuoroda į Ilčiuko baigtas tapybos studijas. Nors kiekvienas kadras ir neša milžiniško, sunkaus potėpio įspūdį, paveikslas iš jų nesusiklijuoja. Tiesa, mano skonis prastas sugėrovas ir su lietuviška tapyba, tad išsinešu jį į kitą salę.

Čia vyksta „Slėpynės“ (2005m.) su tuo metu šimtmečio sulaukusia Ilčiuko močiute, su kuria atsisveikinant šie vaizdai buvo eksponuojami Vilniaus laidojimo rūmuose… Autorius juose apgyvendina daug ką – lengvai išskaitomą meilę babai, viena kitą maitinančias mintis apie nuolatinę gyvumo ir mirimo akistatą, amžiną savęs slapstymą nuo didelio pasaulio aplink. Slėpynės fotografui yra ne žaidimas, o visą būtį apžiojantis refleksiškas, nors ir niekada nepasiteisinantis veiksmas, kuriam nuotraukose grąžinamas pradinis žaismingumas ir užvelkama nedidelės paslapties aura. Močiutės atvirkščiai „skaitoma“ knyga yra švelniai šmaikšti detalė, įsižiūrėjus virstanti vos vos magišku elementu, pamaldžios laidotuvių žvakės šviesoj užsimenančiu apie intriguojantį, kitokį nei mūsiškis žinojimą ir matymą. Tokiame šiltame kontekste ir šalia pakibusi drobe dengta figūra yra nebe niūrus improvizuotas vaiduoklis, o tik dar vienas iki juoko apgailėtino kasdienybės kamufliažo demaskavimas.

2011m. “Miškas“ įžengus nesuošia – jis statiškas, vienintelio gyvūno juodai balta galva jau kurį laiką nelabai gyvybinga. Visoms toms pušelėms kažkaip naudinga atsidurti vat taip ant steriliai baltos sienos, netoli tiesos. Ir čia, ir trimačiame pasaulyje mes dažniausiai esame tiktai apsvaigę nuo grožio ir kvapų miško žiūrovai. Jei pagrybaujame ar randame mėlynių – dar ir vartotojai, o kartais gal net pasodiname kokį medelį ar surenkame sidro bambalius, bet visais atvejais tegalime labai sekliai įbristi į šitą sudėtingą sistemą. Ilčiuko „Miškas“ primena apie save, pastatydamas mus į savo vietą, kurioje turime būti atsargūs – nes kad ir kaip įpratę, esame čia svetimkūniai. Žiūrėti į gyvybingą žalią spalvą gera, kol jos nepasidaro per daug ir baisu, o tada jau reikia išeiti.

Vidmanto Ilčiuko „Pleneru“ visgi likau patenkinta, tik ne visai kaip žiūrovė – labiau kaip užsigalvot iki perkaitimo mėgstantis sutvėrimas. Idėjinis ir prasminis parodos sunkumas įjungia stabdžius pomėgiui pasišokinėjant pralėkti galeriją, kiekvienas kadras stumia vis naujam proto judesiui, kuris gali įvykti tik kantriai sustojus ir žiūrint. Net jei tiesiog kaip vaizdai Ilčiuko nuotraukos greitai pasitrauktų į labiausiai apkerpėjusius atminties archyvus, stebėti šiuos kadrus tik akimis būtų paprasčiausiai nesąžininga.


 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.