Tai, ką šiame albume padarė Mogwai, prieš keturiasdešimt vienerius metus atliko Kraftwerk – pre-industrial darbe Radio-Activity įspėjo visus apie atomo keliamą grėsmę ir numetė gerų užuominų į savęs susinaikinimą. Po daugybės metų Mogwai ėmėsi to paties – dar kartą priminė mums apie pasaulyje šiuo metu egzistuojančias 15700 branduolines galvutes, kurios, kaip rašoma ant albumo viršelio, buvo sukurtos fantazijos ir vilties neturinčių žmonių.

Mogwai fanai apie šį albumą pasakys: man kiek per lengvas, bet neįmanoma šio įrašo klausytis be konteksto – filmo Atomic: Living In Dread and Promise. Šis kūrinys, suklijuotas iš daugybės dokumentinių kadrų, pasakoja apie pražūtingą atomo galią ir nužmogėjimą tą galią panaudojant žudymui. Tai, ką groja Mogwai, puikiai pritiko čia, nes post rock yra tai, kas geriausiai tinka apokaliptiniams ar mokslinės fantastikos kontekstams. Ko gero esate girdėję kitą Mogwai garso takelį serialui Revenants, taigi, suprantate, ką turiu galvoje.

Visas Atomic: Living In Dread and Promise filmas čia:

https://www.youtube.com/watch?v=G1ID50UWE9Q

Nuo kitų Mogwai albumų Atomic skiriasi gausesniu elektros prieskoniu, tačiau toks stilistinis posūkis čia yra labai logiškas. Atominės apokalipsės temoje negalima atmesti Kraftwerk įtakos, kad ir kaip muzikaliai jie čia nesipaišytų. Tiesa, naujame Mogwai darbe elektroniniai garsai klojasi labiau giluminiuose kūrinių sluoksniuose sukurdami tą, apie gerą muziką įspėjantį skruzdėlių bėgiojimo per odą, jausmą. Galbūt rimto ir tamsaus post rock fanai čia prikištų savo trigrašį, tačiau atsikirsčiau, kad Atomic atveju muzikos švelninimas ją dar labiau tamsinant, pasitvirtino. Į bedugnę nešančios ir paskui vėl į dangų pakeliančios aranžuotės padaro savo ir įkala dar vieną užtikrintą vinį šalia prieš tai naujų vėjų įpūtusio kraut’iško Rave Tapes. Jeigu jums patiko Rave Tapes, Atomic suvalgysite taip pat skaniai. Neišskirčiau nei vieno Atomic kūrinio kaip labiau ypatingo, nes jie visi sudaro vieną muziką. Kažkur nuskamba vos priliesta gitara, kažkur ašarą išlieja violončelė, tik viską aplinkui kaip plunksniniai debesys nukloja klavišai ir aštresni perkusijos lėkščių dūriai.

https://www.youtube.com/watch?v=8ruvuJuNjY8

Nežinau, ką patarti, ar geriau pirmiausia pasižiūrėti albumo kaltininką – filmą Atomic: Living In Dread and Promise, ar klausyti tik jo garso takelį. Galbūt su Mogwai dar nesusipažinę žmonės norės pasinaudoti pirmuoju variantu, tuo tarpu Mogwai fanai gali drąsiai dėti albumą ant grotuvo ir spausti play. Geriausias laikas klausytis – saulėlydis, bet kai būna toks geras ir kruvinas, primenantis blėstantį įsivaizduojamos atominės bombos sprogimą ir tą jausmą, lyg būtum likęs vienas Žemėje po to, kai jos gyventojai nusprendė paspausti raudoną mygtuką. Tas nepakeliamo liūdesio jausmas.