MONSTRAS (šokio teatras „Aura“ ir choreografas Samuel Mathieu)

Kauno šokio teatras „Aura“ premjerą „Monstras“ pristatė dar pavasarį „Naujasis Baltijos šokis“ festivalio metu. Puikiai pamenu, kaip graužiausi nagus, kad negalėjau nueiti į pasirodymą, nes buvo kitų svarbių planų. Šį rudenį „Monstras“ buvo sušoktas Kaune, Klaipėdoje, tada nuvežtas į Prancūziją ir šią savaitę, gruodžio 4 d. Vilniui vėl buvo suteikta galimybė pamatyti dar šviežiai kvepiantį spektaklį.
Pasirodymo tema – žmonijos žvėriškumas.
Pats choreografas tyrinėja priespaudą patyrusių Europos šalių patirtį, bandydamas suvokti, kaip tai veikia dabartinių žmonių gyvenimą. Pagal nurodytą spektaklio temą, šiek tiek nerimavau, ar neliks po pasirodymo slogutis, viduje nemaloniai paskleidžiantis sunkumą ir kaip švinas, slegiantis širdį. Vis gi nutiko kitaip.

Pradžia, kurią norisi pavadinti „įžanga“, yra lėta, bemuzikinė ir po truputį kelianti įtampą. Juda pora, sukurianti įspūdį, jog prie vieno kūno taip nepatogiai yra prilipęs kitas kūnas, vis keičiantis pozą, įsitaisantis ten, kur jo neturėtų būti, tačiau kartu sukeliantis priklausomybę ir tampantis svarbia nuosavo kūno dalimi.
Po vieną prisijungiant kitiems šokėjams, suformuojama linija, judanti ratu ir palengva perauganti į sistemingą išsidėstymą scenoje. Taip suformuojamas šokio epicentras, aplink kurį sukasi veiksmas, judėjimas kryptingai neša tai pagal, tai prieš laikrodžio rodyklę. Būtent, man tas verpetas asocijavosi su laiko tėkme ir besikeičiančiais žmonėmis, visuomenės veidais. Jie visi tokie skirtingi, tačiau supanašėja savo vidumi.
Menas visada reflektuoja socialines problemas, jis kalba apie tai, kas jautru, kas skauda, kas jaudina. Jis verčia pakrutinti abu smegenų pusrutulius. Tad ir dabar, teroro aktualijų fone, šis spektaklis įsipaišė kaip tik ten, kur reikia. Nežinau, ar tokia buvo pradinė choreografo mintis, galbūt ne. Tačiau man, spektaklis dar labiau iškėlė iš apmąstymo gelmių mintį – kodėl vieni žmonės sužvėrėja taip, kad net neapsiverčia liežuvis juos vadinti žmonėmis. Ar tas blogis būna įsodintas kažkieno iš seniau ir ar įmanoma išvengti jo pabudinimo.
Nors po pasirodymo gilioj vidaus kertėj atsivėrė jautrus tamsos plyšys, tačiau priešingai, nei po kitokių, kitur matytų sunkių pasirodymų, kurie išsiurbia energiją, po šio norėjosi skrieti gatve, veikti, judėti ir užbaigti visus nebaigtus darbus, aplankyti seniai nematytus draugus ir paskambinti mylimiems žmonėms. Tad į šį šokio spektaklį su mielu noru dar eičiau, ir ne vieną kartą.
Eičiau jau vien dėl to, kad choreografija buvo puiki. Ji įtraukė, įsuko į neišvengiamą verpetą, suporavo šokėjus, sustatė juos po tris ar po keturis, sistemingai, pagal sudėjimą. Davė malonaus vizualaus peno akims. Ji permainė šokėjus, permaišė ir perpynė judėjimo trajektorijas. Tai ir buvo tas šiuolaikinis, tikras, kokybiškas, natūralus ir energetiškai stiprus, vietomis sinchroniškas, vietomis iš atskirų detalių sudėliotas, mano labai mėgstamas šokis.
Tas monstriškas judesys, – nugara sulenkta, rankos atkištos į priekį su grėsmingais pirštais siekiančiais tos neapčiuopiamos tolumos, kerta per paširdžius, nes jis toks tikslus. O kai visas devynetas šokėjų įsisukę sinchroniškai pakartoja vėl ir vėl, ir dar iš kitos pusės, tai įspūdis sustiprėja devynis kartus.
Vienintelis momentas, kuris nuliūdino, tai, jog ir per šį pasirodymą viena šokėja buvo prakalbinta. Taip, jos tekstas padėjo suprasti pagrindinę, mintį, jog bet kuriame iš mūsų gali būti įkalintas blogis, kuris, neaišku, ar pabus, ar liks giliai amžinajame įšale. Taip, man patiko jos ekspresija ir įtaiga. Taip, galbūt žiūrovai be šio teksto pagalbininko, ir nebūtų iki galo suvokę visos esmės. Tačiau aš mąstau tradiciškai ir dar negaliu pakeisti savo požiūrio, jog šokėjas lai daro tai, ką jis moka daryti geriausiai – šokti. Kita vertus, išsakytas tekstas, taip pat prisidėjo prie vientisos minties suformavimo.

Judesiu visos emocijos palaipsniui užauginamos iki pabaigos, kuri maloniai nustebino ir emocine jėga ir fizine šokėjų ištverme. Tada, kai jau maniau, kad pabaiga bus panaši į pradžią, po truputį nuslops, tada viskas dar labiau išaugo, persimainė, verpetas sumaišė dangų su žeme ir tam nereikėjo ypatingos ar specifinės muzikos. Duoklė buvo atiduota šokiui kaip scenos valdovui. Buvo pasitenkinta stipria ritmika ir to pakako.
Tikiuosi, kad šis „Monstras“ dar bus šokamas ne kartą, nes aš jau dabar rezervuoju bilietus.
Foto Indrės Pix Prokadras.lt ir Lauros Vansevičienės

 

error0
fb-share-icon0

1 komentaras apie “MONSTRAS (šokio teatras „Aura“ ir choreografas Samuel Mathieu)

  1. Aš apie refleksija. Jei nebūtų aprašymo – suda ten pareflekuotu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.