„If you’re going to San Francisco,
be sure to wear some flowers in your hair”

1967-ųjų Monterėjaus tarptautinis popmuzikos festivalis (Monterey International Pop Festival) įvyko per pačią Meilės vasarą, pora metų iki daug labiau visiems žinomos Vudstoko masofkės. Ir tik savaitė po Fantasy Fair and Magic Mountain muzikos festivalio. Monterėjuje net kartojosi pastarajame pasirodę atlikėjai, bet tai nesutrukdė trims dienoms sutraukti arti šimto tūkstančių hipių, kurie galėjo išvysti ne vieną į istoriją patekusią muzikos legendą.

Kartu su festivaliu vyko ir pasiruošimas šiojo filmavimui – iš tų kadrų ir sumontuotas režisieriaus D.A. Pennebaker’io po metų pasirodęs filmas „Monterey Pop”.

Filmas prasideda festivalio pasiruošimo vaizdais, kuriuose pilna gėlių vaikų ir policijos viršininko rūpesčio („kaip pamaitinsite tiek žmonių – jie per dieną išpirks visą miestelio maistą”). Vėliau muzikantų pasirodymai keičiasi su užsceniniais kadrais, tad tai Koncertas, kurį būtina žiūrėti, o ne palikti kažkur fone. Tau gali nepatikti grojama muzika, bet čia užfiksuoti momentai tikrai nusipelnė būti iškalti sienoje. Tik valanda ir dvidešimt minučių, bet per jas žiūrovo akys ir burna išsiplečia ne vieną kartą.

Visų pirma nustebina festivalio koncepcija – jis sėdimas, nors tikimasi apie 50 000 žiūrovų. Baltos plastikinės kėdės užpildo visą priešcenį, šonuose įrengtos tribūnos. Matome. kaip vienas MC Hells Angels džinsofke pasidabinęs vyras sėdasi greta kito, ant kurio aprėdo puikuojasi svastika; kaip žmonės sėdėdami kinkuoja, linguoja ir kojas kilnoja pagal Canned Heat „Rollin’ and Tumblin'”; kokie jaunučiai dar buvo Simon & Garfunkel, prie kurių jau sutemus pilna stovinčių romantikų; kaip džiazuoja (kodėl festivalį pavadino pop?) Hugh‘as Masakela, o tuo metu scenos gilumoje sukasi neįtikėtinai tobulos psichodelinių vaizdinių pilnos šviesos projekcijos; kaip net išsižioję klauso ir žiūri į Big Brother and the Holding Company, kurios vokalistė Janis Joplin, pirmą kartą išstojusi prieš tokią minią, kratosi lyg gavusi elektros; kaip Pete‘as Townshend‘as pašaudęs iš gitaros daužo ja į žemę ir per garso aparatūrą, kol iš gitaros lieka tik atplaišos; kaip Jimi‘s Hendrix‘as mylisi su gitara, daro kūlversčius, kol galop atnašauja instrumentą kaip auką; kaip pagal Ravi Shankar akiai nepagaunamo plektro magiją vieni kratosi tarp kėdžių eilių, o kiti miega ar medituoja.

Neįtikėtinas istorinis liudijimas, kurį pamatyti būtina.

PS. Kam bus per maža šių baisiai trumpų 79 minučių, susiraskite Criterion kolekcijoje išleisto trijų diskų variantą „The Complete Monterey Pop Festival” – tikrai verta pamatyti ir į pagrindinį filmą nepatekusius kadrus.