Išmintis, atlapa širdis, sveika egocentrika ir ironija apie save bei pasaulį – viskas viename, jei prašytumėte trumpo komentaro apie naująjį Morrissey „Years Of Refusal“ albumą.

Visų pirma, šį darbą rekomenduoju paklausyti tiems, kam Morrissey yra tik „girdėtas“ vardas. „Years Of Refusal“ puikiai tiktų susipažinti su Didžiosios Britanijos alternatyvios muzikos istablišmento atstovu, nes klausosi lengvai, jame nėra varginančių muzikinių ieškojimų, dainos trumpos ir taikliai šaunančios, o lyrika bet kuriam dvasia brandesniam klausytojui pasirodys artima ir išgyventa. Pats šį albumą klausau kai man reikia „išsikalbėti“, o Morrissey šiuo atveju yra tikrai geras „pašnekovas“.

Albumą Moz‘as pradeda kūriniu „Something Is Squeezing My Skull” ir jau pirmosiomis eilutėmis bei sveiko roko trinktelėjimu visiems praneša, kad jis yra „tvarkoj“ (…I‘m doing very well…). Tik ar tikrai, nes dainos pavadinimas sako kitaip. O ir dar visas sąrašas psichotropinių vaistų pavadinimų (…please don‘t give me anymore...) paminėtas šioje dainoje. Patvirtinčiau faktą, kad kūrybine prasme Morrissey tikrai yra „tvarkoj“. Stebiuosi kaip po septynerių metų krizės (gandai bylojo apie mentalinius sutrikimus) atlikėjas iš eilės išleidžia jau trečią puikų darbą. Jei visi lenkė galvas prieš „You Are The Quarry“ (2004), o paskui liaupsino itin atvirą ir gilų „Ringleader Of The Tormentors“ (2006), tikiu, kad „Years Of Refusal“ taip pat „nulauš“ dešimtukų viršūnes, bent jau UK. Taip pat tikiu, kad yra melomanų, kurie duos ranką nukirsti tvirtindami, jog senoji Morrissey kūryba yra kur kas geresnė. Nesiimu spręsti, nes, mano galva, šis dainininkas nuolat turi ką pasakyti. O ir jo muzika naujame darbe yra įgavusi nors ir primityvesnį „nešvarų“, tačiau labai gyvą ir nenuobodų skambesį. Tie, kas artimiau susipažinę su Morrissey kūryba, naujajame jo darbe ras paralelių su vienu geriausių atlikėjo albumų „Your Arsenal“ (1992) ar „Sauthpaw Grammar” (1995)

„Years Of Refusal“ lyrikoje Morrissey žaviai „žaidžia“ saviironija, sielos paradoksais bei demonstruoja neįtikėtiną pasitikėjimą savimi. Dainos šiame albume atstoja asmeninius prisipažinimus. Regis būtent iš savo vidinių konfliktų Morrissey semia temas albumo kūriniams. Ir nėra nė menkiausios priežasties juo netikėti. Žmogiški ir kiekvienam taikytini dalykai.

Iš lyriškų albumo dainų išskirčiau liūdną „Mama Lay Softly On The Riverbed,” kuri pasakoja apie į visus nusispjovusį pasaulį, ir dar liūdnesnę „You Were Good In Your Time„, kur Morrissey tarsi kažkieno kreipimosi į save patį forma kalba apie artėjančią pabaigą. Jei norėsite kažko trankesnio, nepraleiskite pro ausis ekscentriškos „All You Need Is Me„, šokiams tiksiančios „When Last I Spoke To Carol” ir, tikėtina, pusdieniui galvoje užstrigsiančios „One Day Goodbye Will Be Farewell„. Albumo perlu pavadinčiau trumpą bet itin mielą „I‘m Throwing My Arms Around Paris„, kurią galiu palyginti su niekada neatsibostančiu The Smiths kūriniu „Please, Please, Please“. Paprastuose dainos žodžiuose tik gilus vienišumas …in the absence of human touch, I‘m throwing my arms around Paris, because only stone and steel accept my love. Pačia stipriausia albumo daina įvardinčiau „It‘s Not Your Birthday Anymore„, ne tik dėl iš koto verčiančios aranžuotės, kai norisi pačiam lipti sceną ir atlikti šią dainą, tačiau ir dėl temos – apie užprogramuotą nutrūkti meilę. Minėdamas vidinius konfliktus galvoje turėjau būtent šį kūrinį …The will to see you smile and belong has now gone. It’s not your birthday anymore.

Iš esmės Morrissey naujame albume nesiėmė “nieko naujo“, o savo dainose naudoja paprastas formules, tačiau tuo jis ir stiprus – jokių eksperimentų – toks pat grynas, autentiškas ir „nuogas“. Spauskite „play“…Grab me while we still have the time.