Prieš „Calendar” dar galima ir reikia pasidžiaugti, jog Motorama paleido ir leido pagaliau paprastiems mirtingiesiems įsigyti jų debiutinį albumą „Alps” kompakto pavidale. Iš pradžių jį platino tik koncertų metu, bet kadangi grupės kelias nekirto Lietuvėlės teritorijos, jo įsigyti tokiu būdu nepavyko. Užtat dabar perleistas diskas atėjo su netikėtais priedais akims (žrieti antrą paveikslą), kurių paskirtis iki šiol nelabai suvokiama, ir ausims – trys gabalai, nepatekę nei į pirmąjį ilgagrojo leidimą, nei į naująjį albumą: „One Moment”, „Empty Bed” ir „Far Away From The City”. Atsiklausyti sudėtinga.
Dabar apie antrąjį kibo žinomiausių pasaulyje rusų indie rokerių albumą „Calendar” – geri gabalai. Cieli du: „Rose In The Vase” ir likęs „Calendar”.
Snobiškai ir skeptiškai tai galima palyginti su vaikystėje turėtos tokios kasetės Pin-Occhio koncepcija: pavadinimai kiti, bet pagal tą patį bytą pinokis varo arba „tuta tuta”, arba „vaja vaja” ar kažką panašaus. Motorama elgiasi panašiai: pagal šabloną, girdėtą „Alps” (lengvi akustiški mušamieji, romantiška aidu vibruojanti gitara, melancholiškai vasariški klavišiniai ir nelaimingas vyriškas vokalas), sukalė dešimt gabalų ir parsidavė prancūziškam leiblui. Sudėtinga vieną kompoziciją atskirti nuo kitos, visos lyg tęsia tą pačią minorinę natą ir su tokiu pačiu tempu, panašiu vokaliniu užtaisu, nekintančiu pliku gitaros bruzdesiu. Tad bus normalu, jog „White Light” eilutė „You are searching new lover” atspindės nepatenkintąją dalį Motoramos gerbėjų minčių. Po kelių perklausų iš visumos į paviršių iškyla tik lyriška lėtesnė „Rose In The Vase” – joje daugiausia jausmo, tikrumo ir nesumeluoto liūdesio.
I spend my days sitting
In front of the fireplace
You spend your days dying
Like a rose in the vase
httpv://www.youtube.com/watch?v=utuMB3dl1ZI
Melancholijos viršūnė – taip pasakytų gerbėjas ir pridurtų – po dar keliolikos sukimų imi pagauti vis daugiau niuansų (pvz. „Sometimes” tempą, „Two Stones” per daug interpolišką dainavimo manierą ir pan.), bet esmė tame, kad čia – tas atvejas, kai vienas gabalas toks geras, kad jo ir dešimt pakartojimų nepakanka pilnatvei patenkinti. Gi ir pavyzdžių yra nemažai: Boat Club, Brazzaville (kiek metų šitie sėkmingai groja tą patį?), kokį jamaikietį Horace Andy ar The Weeknd mixtapes’ų atskirus gabalus iš pirmų natų irgi ne kiekvienas atpažįsta, bet niekas nevadina minėtųjų asobų įrašų belekaip sukurptų ant vieno kurpalio. Jie žino savo sėkmės receptą ir tuo naudojasi.
httpv://youtu.be/nuW3YLJstGA
Ir tegu. Nors saikas visais atvejais reikalingas. „Calendar” jo trūksta.
ps. Tikiuosi, kad patys muzikoriai žino, kuriame kūrinyje kokiais akordais/natomis žongliruoti, nors jei ir suklystų, tai nieko baisaus – vargu kas pastebėtų.
Nusipirkti albumą galite čia – http://talitres.bigcartel.com/
