Būna taip, kad lauki lauki kažko laukiamo ir tada: klausai čiut čiut, prasuki, paklausai, sekantį kūrinį vėl – čiut čiut, ir taip pramėtai visą albumą, kol apkramtęs nusprendi, ar verta leisti nuo pradžių. „The Resistance“ negalėjau prasukti. Ne, ne negalėjau, o nenorėjau. Sėdėjau sudribęs ir žiopčiojau, bijodamas praleisti mažiausią niuansą.
Keistas dalykas, kad šiandieniniame pasaulyje albumas nutekėjo tik penkios dienos iki oficialios išleidimo datos (rugsėjo 14 d.). O iki tol fanai lyg pamišę laukė to stebuklo: iš pradžių buvo stebinančios žinios, kad anglai imasi klasikos, bet dar liepą pasirodę „Uprising“ ir „United States of Eurasia” nuramino ir išgąsdino, kad kol kas viskas tvarkoje: jie vis dar klausomi.
httpv://www.youtube.com/watch?v=2uuNepUX7SU&feature=related
Uprising (gerbėjų pagamintas video)
„Uprising“ – tai albumą atidarantis kūrinys, kuriame likusios ryškios „Black Holes and Revelations” elektroninio postdisko ir glamroko natos. Šiandien tai meinstryminis kūrinys, kuris be abejo šturmuos topus, o mano bus dažniau praleidžiamas iki titulinio „Resistance“. Va, čia jau galime kelti nykščius į viršų. Tobulybė, kurią norisi kartoti ir kartoti. Kosminės odisėjos, žvaigždžių karų ir žvaigždžių kelių titrų vertas darbas, kuriame „Love Is Our Resistance“. Pakako vieno karto, kad išjungus garsą lūpos niūniuotų „it could be wrong, could be wrong“. Hipnotizuojantis reikalas, pradžia primenantis „Butterflies & Hurricanes”, – atmosferiniai kosmoso ūkavimai ir priešaudrinės nuojautos pradžia su Matthew Bellamy vokaline ramybe netikėtai virsta spagetiniu vesternu kosmose, kur komiksų personažai nenustygsta vietoje.
Bendrai paėmus, visas albumas tai ištisa kosminė kelionė, ypač tai limpa dainų tekstams apie debesis, pergales neaišku prieš ką, prasivėrusias trečias akis ir nesuprantamas kalbas, dedikuotas naujam amžiui. Muse, kaip įprasta, ir šį kartą traukia savo trejomis oktavomis apie globalias, virtualias, neapčiuopiamas temas: iš karto apie viską ir apie nieką. Tik negali nesutikti, kad Bellamy lūpose tai skamba originaliai, savotiškai žaviai ir stipriai.
Aranžuotės kaip visada – nevienalytės, dinamiškos. Tai lyrika skleidžiasi gražiausiais fortepijono garsais, tai netikėtoje vietoje užgriūva kulminacinis šturmas, kur negali atskirti Bellamy falceto nuo muzikos instrumentų virpesių, tai tenoras prijungia prie savęs merkurišką chorą, tai klasika virsta roku, tai rokas – klasika.
httpv://www.youtube.com/watch?v=sAvgBe_epQM
Undisclosed Desires (video – filmo „Leisk man užeiti” treileris)
Vokalas ir albumo tema jungia devynis gana skirtingos stilistikos kūrinius:
„Undisclosed Desires“ alsuoja r&b/pop fone; “United States Of Eurasia” kopijuoja vokalinius Queen “Bohemian Rhapsody” ir F. Šopeno noktiurno motyvus, kurie kūrinio pabaigoje virsta į instrumentinį „Collateral Damage”, skambantį lyg klasikinės sonatos dalis; „I Belong To You“ pradžia keistai nugąsdina Mika „Relax, Take It Easy“ asociacijomis, bet žinant, kad tai galima suvokti ir kaip „Cutting Crew“ kūrinį, nusiramini, visgi klausyti rokerius, atliekančius prancūzišką tekstą iš operos „Samsonas ir Dalila“, sumaišytą su popblizgučiais, buvo šiame albume neskaniausia.
O pabaigai pateikiama 13-os minučių trukmės, trijų dalių simfonija „Exogenesis“: pirmoje dalyje, nematydamas teksto, imi galvoti, kad Bellamy ėmėsi itališkų libretų, 2-oje – pyksti, kad ne visas albumas sudarytas tik iš vokalo, fortepijono ir styginių, 3-ioje – jau nieko nebegalvoji, sėdi ramus ir žinai, kad tuoj visą kelionę pakartosi.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=Wz7X_HXdfRo
Exogenesis Symphony, Pt 3 Redemption (tik muzika)
Kartais nereikia slėpti, ką kopijuoji, kad gautum teigiamą efektą. O ir etalonų nereikia toli ieškoti. Muse į „The Resistance“ sudėjo viską, kas iki jų buvo pažymėta kokybės ženklu, ir apvilko savotišku pačiu šviežiausiu muzikiniu rūbu. Sintezė, iš kurios ingredientus rankios ne viena muzikos pasaulio žvaigždutė. O, ar tai taps nauju etalonu, parodys laikas, bet šiandien nėra kas pasipriešintų Mūzos pasipriešinimui.
p.s. visą albumą galima paklausyti oficialiame Muse puslapyje, tereikia prisiregistruoti.
Iš tiesų…Muse visuomet dėjo standartus, tik šį kartą tai yra labai aukšta kartelė (kol kas sprendžiu girdėjęs tik tris naujus kūrinius).
Popsas.
Kodėl?
Todėl, kad naudojamos surinktos pop klišės. Mane labiausiai žavi ankstyvųjų Queen choras. Tik sakyčiau ne šiaip sau popsas, o rock-popsas. Ir viskas sudėliota beveik idealiai. Vyrukai tikrai puikiai supranta ką, kaip ir kodėl daro. Būtent todėl kūrinys vertas dėmesio – tai ne citatų kratinys, o greičiau tokia mozaika, pridedant ir nuo savęs – meistriškas darbas.
sorry, ne man. beje, pirmas youtube ryškiai black holes…, antras yra įdomių momentų, bet po pusės gabalo nusibodo, o trečias – hm, gal ir gražiai prasideda, bet tai jei noriu tokios muzikos, tai pasiimu ją iš gonzales „solo piano” :) o šiaip elbow man visa alkūne aukščiau, jei galima lygint bananus su apelsinais.
kažkada Gonzales „Solo piano” per klaidą nusipirkau, gal nori nuo manęs atpirkt, bo stovi visai neklausomas ?
nebent mainais į 10 beviltiškų cd, kurių aš neklausau :) jei neturėčiau – paimčiau.
Puiki muzika. Nėra ko priekabiaut.
Nu darbas kokybiskas kaip nzn kas. Ir turtingas savo idejomis.
Bet, kad nera tu tokiu headbangint ir iki nukiritmo klausyt gabalu tai faktas. (kas buvo su paskutiniais dviem albumais)
As vertinu septynetu. Paklausiau viena du tris kartus ir neuzsikabinau. O galvojau, kad kai sulauksiu bus kazkas panasaus kaip su „Black holes..” :)
Sako, kad MUSE kurs naujausio James Bond filmo Theme song. Žiūrėsim ir klausysim :)
suprantu jog nera tokio dalyko kuris patiktu visiems. bet vistiek, yra keista girdeti kritika tokiam siuolaikines muzikos madu ir naujoviu atradejui kaip methew bellamy (sori tiksliai nzn kaip rasosi). cia nebeturetu buti diskusija apie tai koks jis neturiningas ar neisradingas, ar apskritai nevertas demesio, absurdiska, vaikiska, nebrendyliska sitaip kalbeti apie toki zmogu, grupe kaip Muse. diskusijos turetu vykti kitokia linkme: ka jums sukele, kas patiko, ka atradote, kaip jus naujai paauklejo jo kuryba, o ne kalbeti koks jis neturiningas ar pan. zmones, kalbam apie viena is asmenybiu, kuriam priklauso buti tarp paciu labiausiai gerbtinu zmoniu, kurie prisideda prie muzikos vystymosi! jei jums nepatiko jo muzika, tai arba mazai dar paklausete arba net nzn. cia tas pats kaip teigti jog japonu maistas, sushi pavz, yra tikras sudas ir jo neimanoma valgyti, vemt vercia… nevelnio juk taip nera, paprasciausiai jusu skonis nepasiruoses tokiem pojuciam, na o jei jau nepatinka, vistiek nesakysite jog tai sudas, nes visas pasaulis pripazino tai nuostabiu patiekalu, panasiai ir su muse, tai jau pripazinta muzika, sutinku, popsas, taciau unikalus, ir ji butina atidziai isnagrineti ir isklausyti.
Mes su jaunėliu bro klausom nuo aštunto gabalo. :) Nuo ten kompaktas ir įdomus ir malonus klausyt. Pradžia tai kakžkas neklausomo, kažkas per daug kičinio, per daug pavalkioto, atrodo visos rock grupelės tą šiuo metu daro, todėl nesiklauso. Negaliu sakyt, Muse tikriausiai visą tą reikalą ir užsuko, nelabai domėjausi, tačiau norint surasti naujos auditorijos, turi būti meistras ir aplenkti visus, o ne vilktis iš paskos :)
http://www.music.lt/Queen-narys-Brianas-May-giria-Muse-albuma-The-Resistance-muzika-12879.html
Šlovės link jojant tokiais veržliais žirgais, kokius pasibalnoję Muse, kažkuriuo momentu būtina apsispręsti ir aukoti tą sunkiai apčiuopiamą populiarumo plačiausių masių patenkinimo vardan. Atakuojantysis Bellamy trejetukas iš paskutiniųjų stengiasi joti abiem arkliukais, bet kryžkelės išsišakojimas vis platėja. Akivaizdu, kad išsižergus (net iki špagato) ilgai nepajosi, nes galima patrūkti ir kas gali išplyšti. Tad palaukim dar 2-3 metus ir įsitikinsim, ar tikrai „Queen” karūnos jiems yra svarbiau. Vis tik genialumo mūzai netrūksta.