(tęsinys, pradžia – čia)

TAI KIEK GI KAINUOJA?

Vertinant muzikos įrašų kolekcijas svarbu suprasti, kad atskirų įrašų verčių suma retai kada sutaps su visos kolekcijos ar jos dalies verte. Taip yra todėl, kad pavyzdžiui, vienos grupės diskografija be vienos retos plokštelės gali būti verta tiek, kiek – ta viena reta plokštelė, kurio trūksta. Plokštelės turėtų būti renkamos tikslingai: tam tikro muzikos stiliaus, laikmečio ar tam tikro atlikėjo. Klaidinga manyti, kad turint pinigų, nusipirksi iš muzikos įrašų parduotuvės kelis tūkstančius skirtingų albumų ir per dieną tapsi kolekcionieriumi. Didžioji dalis taip įgytų plokštelių bus tokios, kurių niekam nereikia, ir už jas niekas neduos net trečdalio sumokėtos kainos. Įrašų kolekcijos vertė – ne kiekis, o renkamos muzikos kokybė, leidimų retumas, limituoti leidimai, plokštelės su autografais, pilnos diskografijos ir t.t. Visgi kolekcionavimas prasideda dažniausiai įsigyjant pavienius egzempliorius, o ne iš karto visą diskografiją.

Kiek vertas tam tikras garso įrašas vienareikšmiško atsakymo nėra. Viskas priklauso nuo to, kiek pirkėjas pasiryžęs už jį mokėti. Štai D. Užkuraitis išduoda, kad brangiausiai mokėjo už dvigubą „krautrock“ stiliaus vokiečių grupės „SAND“ albumą „Ultrasonic Seraphim“, kurį pirko eBay internetiniame aukcione. Už seniai pasibaigusio tiražo ir neperleidžiamą diską buvo suplota virš 200,- Lt., bet, savininkas teigia, kad už tą pačią ar net didesnę sumą jį ir dabar galėtų parduoti tame pačiame eBay‘juje. Nežinau, kiek gaučiau už turimą antrąjį grupės „Madrugada“ mini albumą „New Depression EP“, bet prieš porą metų eBay aukcione paklojau už jį 450,- litų, bet ir tai juokinga smulkmė. Štai 1983 m. Jean-Michel Jarre’as išleido mini albumą “Musique puor supermarche”, kurio tiražas buvo vienas egzempliorius. Aukcione jį už 69 000 Prancūzijos frankų (36200 litų) nupirko žmogelis, kuris po autoavarijos pabudo radijui grojant J-M.Jarre’o kūriniui ir, matyt, jautėsi skolingas… Bet tai vienetiniai atvejai, kai už vieną įrašą mokami tūkstančiai, paprastai raritetą galima įsigyti už kelis šimtus litų, ir tai melomanų tarpe laikoma didelė suma.

Muzikos įrašas tuo vertingesnis, kuo jis retesnis, o retumą sąlygoja natūralios istorinės pačio garso įrašo aplinkybės, pirkėjo-kolekcionieriaus, apie kuriuos jau kalbėjome, sentimentai ir marketinginiai triukai.

Nemažą rolę vaidina garso įrašų laikmenų istorija. Nesileidžiant į tokias detales, kaip pirmos pasaulyje gramofono plokštelės pagaminimas iš celiulioido, įrašymas tik vienoje pusėje, grojimas nuo centro į kraštą ir pan., reikia žinoti, kad pirmieji garso įrašai gramofonams buvo pradėti leisti Amerikoje 1897 metais plokštelėse, tačiau ne iš dabar įprasto vinilo. Pirmosios plokštelės buvo iš šelako (pridedant suodžių ir kitų inertinių medžiagų), medžiagos iš natūralios dervos, savo patvarumu labai panašios į stiklą,- štai ir priežastis, paaiškinanti, kodėl jų tiek mažai likę, o likusios vadinamos „atsitiktinai išlikusiomis“. Vinilinės plokštelės pradėtos gaminti tik 1948 metais Amerikoje: vakarietiškos šalys gana greit pamiršo šelaką, tačiau kitose šalyse šelakas „gyvavo“ iki pat praeito amžiaus septintojo dešimtmečio. Veik kartu su vinilinėmis plokštelėmis įsibėgėjo buitinis radijas, įrašai į magnetinę juostą ir rokenrolas, kurie muzikos įrašų rinkimui davė naują kvėpavimą.

Žinomi atlikėjai pradėjo nuo to pačio, ką dabar daro norinčios išgarsėti garažų grupės: namudinėmis sąlygomis daro pirmuosius demo įrašus, siunčia juos įvairioms radijo stotims, dalina muzikos žinovams, įrašų kompanijoms, prodiuseriams. Mylimos grupės fanatikai už tokį įrašą magnetinėje kasetėje ar įrašomoje plokštelėje pasiryžę pakloti ne vieną šimtą dolerių, o jei tai senesnės (iš tų laikų, kai dar nebuvo audiokasečių) grupės demo įrašas vinilinėje plokštelėje, tai kaina gali siekti kelis tūkstančius (pvz. The Cranberries „Water Circle“ vienetinė demo audiokasetė parduodama internete už 975 dolerių (2570 litų), o „The Beatles“ “Love Me Do” 1962 demo vinilinis singlas, kurių buvo pagaminta 250 vienetų, pernai buvo parduotas už 4100 Anglijos svarų (15 300 litų).

Mažu tiražu išleisti pirmieji, dar niekam nežinomų, atlikėjų įrašai, šiems tapus pirmojo ryškumo žvaigžde, tampa vertingi tiesiog todėl, kad jie reti. Ne pats garso įrašas tampa retas, nes atlikėjui išgarsėjus, senieji įrašai būna perleidžiami, o būtent tas pirmasis įrašo leidimas, kurių buvo nedaug ir tie patys parduoti už savikainą dūla sandėliukuose ar naudojami arbatos puodeliams vietoj padėkliukų (pvz.. Billy Barrix vinilinis singlas „Cool off Baby“, išleistas „Rockabilly Chess“ 1958 metais, parduotas už 15 000 dolerių (39 600 litų), o to paties formato 1975-ųjų leidimas kainuoja vos 15 dolerių (39,6 lito).

Visgi dažniau muzikos įrašo vertė pakeliama dirbtinai: išleidžiamas riboto tiražo (Limited edition), proginis (Anniversary edition), prabangus (Deluxe edition), kolekcinis (Collector‘s edition) ar specialus (Special edition) leidimas. Šie pavadinimai sutinkami dažniausiai, bet taip pat galimos nepaminėtos ir įvairios minėtų leidimų variacijos, kaip, pavyzdžiui, proginis leidimas kolekcionieriams (Anniversary Collector‘s Edition) ar gastrolių leidimas (Tour edition). Šie leidimai gali skirtis nuo paprasto leidimo garso takelių skaičiumi, dainų tvarkos išdėstymu, plokštelės pakuote, papildoma garso ar vaizdo medžiaga, gali turėti priedų su atributika (pvz.: grupės ženkliukas, lipdukas, plakatas, kortelės ir pan..). Tik reikia turėti omenyje tą faktą, kad šiais laikais tie visi leidimų pavadinimai naudojami vienam tikslui – pasipelnyti pritraukiant pirkėjus ir, žinoma, kolekcionierius. Tad nenustebkite, jei riboto tiražo albumas faktiškai bus išleistas tokiu pačiu egzempliorių skaičiumi kaip paprasto leidimo.

Galimas net nestandartinės formos pačios kompaktinės plokštelės leidimas (shape cd edition). Tokia plokštelė gali būti širdelės, diskinio pjūklo, elipsės, šešiakampio ar kvadrato formos. Paprastai originalios formos kompaktinė plokštelė netinka klausyti automobilinėse magnetolose, bet kol kas puikiai tinka nustebinti ne visko mačiusius tautiečius, nors tokias paslaugas teikia ir „Baltic optical disc“ (pvz. vokiečių grupė „Crematory“ buvo išleidusi albumo „Believe“ plokštelę kampuoto disko pavidalu).

Šiandien tas pats albumas, išleistas vienoje šalyje, gali skirtis nuo išleisto kitoje. Pavyzdžiui, Japonijos rinkai skirtame albume veik visada bus daugiau kūrinių (paskutinis Madonnos albumas „Hard Candy“ Japonijos rinkai turi papildomą dainą „Ring My Bell”, kurios Europos ar Amerikos rinkai skirtame leidime nėra.). Toks albumų leidimas savaip sujaukia jų vertę – europietis nevertins jam skirto produkto, o, už skirtą japonams, sutiks mokėti dvigubą kainą, ir atvirkščiai – japonas nepasipuikuos prieš kitą japoną Japonijos rinkai skirtu produktu, o geis įsigyti neįprastą jų šalyje leidimą.

Gana brangios ir vertingos kolekciniu požiūriu gali būti audiofilinės plokštelės. Žinoma, tokias dažniausiai reikiamai įvertins tik patys audiofilai, žmonės, kurie dar labiau pamišę dėl muzikos atkūrimo įrangos negu dėl pačio įrašo. Nors logiškai mąstant, išleidus kelis šimtus tūkstančių garso aparatūrai, įsigyti plokštelę už kelis šimtus neturėtų atrodyti prabanga. Kiek teko pačiam klausyti tokių plokštelių, tai yra tiesos tame, kad malonu klausyti bet kokio stiliaus ar atlikėjo kokybiškai įrašytą plokštelę.

Paprastai audiofilai labiau vertina vinilines plokšteles nei kompaktinius diskus ir, būtent 180 ar 200 gramų svorio (eilinis vinilas sveria 125 gramus). Tokie vinilai gaminami sudėtingesne įranga, su didesne kokybės kontrole, iš kokybiškos, būtent tam skirtos, plastmasės, kai tuo tarpu eilinis vinilas gaminamas iš plastmasės atliekų, ko pasekoje, atkuriant garsą, atsiranda daugiau pašalinio triukšmo ir trukdžių. Tokius (dažniausiai 180 gramų, rečiau – 200) vinilus leidžia veik kiekvienas save gerbiantis atlikėjas. Ant plokštelės, jei ji sveria daugiau nei įprasta, būna užklijuotas lipdukas su nurodytu vinilo svoriu. Audiofilinės kompaktinės plokštelės neturi jokiu išorinių požymių. Tai tiesiog įprastos plokštelės, kuriose įrašytas garsas pasižymi kokybišku skambesiu, o tą kokybę nustato tie patys audiofilai. Jų nuomonę ir tam tikrų įrašų leidimų kokybės vertinimus galima pasiskaityti specializuotuose žurnaluose ar interneto puslapiuose (www.stereophile.com, www.audiophilia.com, www.audaud.com etc.).

RINKIM MIRTININKŲ AUTOGRAFUS

Kaip bebūtų keista, bet brangiausios kada nors parduotos kompaktinės plokštelės buvo vertingos ne todėl, kad jos retos dėl riboto tiražo,  o  todėl, kad viršelis pažymėtas išskirtiniu autografu.

Atlikėjo trokštamą autografą ant plokštelės viršelio gavęs asmuo gali tokį gėrį įsirėminti ant sienos ar laikyti banko seife, bet kitam kolekcionieriui, kuriam tas atlikėjas „nulio vietoje“ ar tiesiog nepatenka į jo renkamų įrašų sritį, tokia pažymėta plokštelė bus ne vertingesnė už plokštelę be autografo.

Autografo vertė priklauso nuo jo savininko ir istorinių aplinkybių. Pažymėtas muzikos įrašas gali tapti tam tikros istorijos dalimi, todėl jo kaina kartais pasiekia neįsivaizduojamą dydį. Štai Johno Lennono & Yoko Ono plokštelę „Double Fantasy“ galima nusipirkti už kelis dolerius, o ta pati plokštelė, ant kurios, likus kelioms valandoms iki mirties, savo žudikui pasirašė J. Lennonas, buvo parduota už rekordinę pusės milijono dolerių (apie 1,3 milijono litų) sumą. Tai viena brangiausių kada nors parduota plokštelė.

O kaip su lietuviškais albumais? Ar yra vertingų retenybių jų tarpe? Apie tai rytoj, paskutiniame šios serijos įraše.