[namų kino teatras:] 20 FEET FROM STARDOM (rež. Morgan Neville, 2013)

Some people will do anything to be famous, and then there are other people who just will sing.

Matytas dar iki pagerbimo „Oskaru“. Asmeniškai tikrai nemanau, kad „20 Feet from Stardom“ yra geresnis už „Žudymo aktą“. Pastarasis žiūrovui suteikia neeilinius pojūčius, geba visuomenę daryti geresne, o „20 Feet from Stardom“ yra tiesiog gera dokumentika apie mažai pastebimą muzikos rinkos dalyvių ratelį,- t.y. apie pritariamuosius vokalistus, ar paprasčiau mūsuose vadinamus „bekus“.

Jie (dažniau – jos) neminimi koncertų afišose, nedalija interviu apie naujus įrašus, nesimaudo sėkmės ir šlovės spinduliuose, nors vokalinėje visumoje jų indėlis ant scenos ar studijoje neretai yra ne mažesnis, negu pagrindinio balso.

Juostos kūrėjai nežaidžia garsiais vardais, kurie išaugo iš „bekų“ – Sheryl Crow, Whitney Houston, Luther Vandross ar Cher, čia kameros šviesos seka mažiau bulvarinės spaudos puslapiuose eskaluojamas pavardes. Darlene Love, Lisa Fischer, Merry Clayton, jaunutė Judith Hill. Kai kurios jų turi ir solinių įrašų, netgi apdovanotų Grammy, tačiau pagrindinis uždarbis ir skardžiausiai merginų balsas skleidžiasi nuo scenos, kurioje stovi už dvidešimt žingsnių nuo Stingo, Davido Bovie’io, Springsteeno, Wonderio, Cockerio ar kitos žvaigždės. Tai – ir garbė, ir šešėlis. Juolab, kai merginų vokalinis talentas, kaip atskleidžia „20 Feet from Stardom“ siekia daug toliau už pirmame plane stovinčių atlikėjų.

Labiausiai įstrigo ir buvo savotiškas atradimas (reikia pripažint, jog į didelių vardų pritariamuosius tikrai retai kreipiu dėmesį) – Lisa Fischer. Paprasta asmenybė, gebanti vien balsu užburti ausis.
Pažiūrim, paklausom:

httpv://www.youtube.com/watch?v=Tjg4wYJh-Tg
Ji gali įsikūnyti į bet ką:

httpv://www.youtube.com/watch?v=dNk60MwX_iM

httpv://www.youtube.com/watch?v=ctrC9FtkmYA
Kuo būtų „Gimme Shelter“ be Lisos. Ar iš vis būtų buvęs?

Galima rasti jos balso diapazono palyginimų su Whitney Houston. Jums spręsti kas geriau…

Dar vienas filmo siurprizas – Joe Cockeris. Jaunomis dienomis, pasirodo, šis užkimėlis buvo patrakęs ir galėdavo įstumti į juodą psichodeliką. Jo „Mad Dogs & Englishman“ reiks ne tik paklausyti, bet ir pažiūrėti. Kur dingo šiandien tokia atmosfera, kurią net per keturių minučių video galima pajausti?

httpv://www.youtube.com/watch?v=-407iUd_pFY

Žodžiu, puikus filmas, draugaujantiems su muzika. Praplečiantis akiratį, nušviečiantis tam tikrų kultinių kūrinių istoriją, alsuojantis muzika, noru dainuoti, tačiau kinematografiškai, ypač siužetine prasme, kiek padrikas, šokčiojantis nuo 60-ųjų prie dabarties, paliekantis tarp šių laikmečių nežinios skylę, be aiškios vizijos ir meniškumo.

httpv://www.youtube.com/watch?v=tWyUJcA8Zfo

1 komentaras apie “[namų kino teatras:] 20 FEET FROM STARDOM (rež. Morgan Neville, 2013)

  1. tai, kad pritariančiųjų vokalistų talentas dažnai siekia toliau už pirmame plane stovinčių atlikėjų, atskleidžia, kad publikos pripažinimui vien talento nepakanka – būtina charizma. nors, kaip pastebiu, ta charizma yra labai subjektyvus dalykas.
    anyway, smagu, kad priminei Joe Cocker. kaip tik ne per seniausiai teko žiūrėti (ir klausyti) filmą Woodstock ir taip pat atrasti, kad jaunystėj jis smagus ir net visai klausomas bičas buvo :) nors ir tie patys paralitiko judėsiai ir tas pats balsas. ech, geri laikai turėjo būt…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.