Vyras atvažiuoja į komandiruotę, į kitą miestą, kur vienintelė gimininga siela – buvusi kurso draugė, kurios nematė jau daug metų. Vyriškis prašo draugės patarimo, kaip susitvarkyti gyvenimą, kuriame jis plėšosi tarp žmonos ir meilužės. Nė vienas patarimas nevilioja: vyras myli abi, tik negali su abiem kartu gyventi. Supykęs herojus trenkia durimis, bet… vėl sugrįžta, nes kitų pažįstamų šiame mieste neturi. Šita scena sukasi vėl ir VĖL kaip užburtas ratas. Tas pats herojus kartoja tuos pačius žodžius, tame pačiame kambaryje, padeda pakabinti tą patį paveikslą ir išeinant trenkia tomis pačiomis durimis, o paskui vėl pro tas pačias įeina. Ir po to vėl iš pradžių: tie patys dialogai, tas pats butas, tas pats paveikslas, bet kiti aktoriai; po to – tie patys aktoriai, tie patys tekstai, bet kitokia vaidyba… Ir taip, atrodo, be galo.

„Amžinas sugrįžimas” (Вечное возвращение. Кинопробы) – 18-asis žinomos ukrainiečių režisierės K. Muratovos filmas, trumpai rodytas „Kino pavasario” programoje, rudenį demonstruotas Lietuvos nekomercinių kino teatrų salėse. Sutinku su daugelio nuomone, kad savotiško mazochizmo šio filmo žiūrėjime esti. Žiūrovas gali pradėti manyti, kad filmo kūrėjai iš jo tyčiojasi. Jau mintinai moki tą pačią sceną, o ją vis kartoja ir kartoja, kol pagaliau imi suvokti nyčiško pavadinimo „Amžinas sugrįžimas“ prasmę. Bet, jei esi kantrus ir smalsus, kažkuriuo momentu tave šis žaidimas „surask skirtumas nuo prieš tai buvusios scenos“ ekrane užkabina. Imi pastebėti detales, išgirsti tų pačių dialogų skirtingą skambesį skirtingų aktorių lūpose, imi skirti intonacijas, pastebėti scenų spalvas (nespalvotame kine), matai kaip keičiasi ta pati scena su skirtingomis aktorių poromis, kaip patys aktoriai ieško skirtingų savo vaidmenų išpildymų.

Ilgainiui režisierė tarsi pagaili žiūrovo ir desertui, antrai filmo pusei, pateikia siurprizą – Rusijos aktorių žvaigždyną (Renatą Litvinovą, Olegą Tabakovą, Sergejų Makoveckį). Kai išvystam ekrane Renatą Litvinovą, atrodo, kad filmas prasideda iš naujo, nors „kartojimasis“ tikrai nesiliauna. Tiesiog žiūrovas turi galimybę pamatyti, palyginti, kaip tą pačią sceną galima padaryti vidutiniškai ir kaip talentingas aktorius iš to paties molio nulipdo ne puodynę, o meno kūrinį. Rusijos kino deivė akimirksniu pripildo užknisusią sceną: šviežumu, poezija, elegancija, flirtu, žaisme, žavesiu (taip galėčiau tęsti be galo, be krašto), todėl šis filmas kažkuo primena metodinę medžiagą studijuojantiems aktorystę.

Kartu – tai pasikartojantis Kiros Muratovos kūrybos bruožas,– net stereotipinėse, analogiškose situacijose ieškoti asmenybių individualumo apraiškų, pavyzdžiui, kūrėja leidžia atlikėjai Zemfirai sukurti savo interpretaciją klasikiniam Džiuzepės Verdžio kūriniui „Herzogo dainelė“, ir taip dar vienu netradiciniu akcentu papuošia savo filmą.

Kiekvienas Kiros Muratovos filmas sukuria neišvengiamą deja vu pojūtį. Atrodo, kad šios režisierės mėgėjai jos filmus atpažintų net „žiūrint“ užrištomis akimis, vien iš tu keistų aktorių kalbėjimo manierų, dialogų turinio, nestandartinio humoro ir pan. Šįkart Muratova akivaizdžiai laužo visus įmanomus kino siužeto kūrimo stereotipus. Ji kuria savitą ir labai aiškią siužeto konstrukciją, kuria siužetą be jokio tolimesnio vystymosi, be kulminacijos. Šiose, rodos, iš pirmo žvilgsnio, komiškose scenose galima įžvelgti refleksiją apie tai, kaip varginančiose rutininėse situacijose gimsta du labiausiai nepaaiškinami ir stebuklingi dalykai – meilė ir kūryba.

httpv://www.youtube.com/watch?v=oXF_EJ0al14

Filmo pabaiga atskleidžia viso šio frykiško sumanymo idėją – kad visa tai yra tik mirusio režisieriaus filmavimo bandymai, kuriuos tuščioje kino salėje demonstruoja jaunas prodiuseris galimam investuotojui. Bet, net jei nebūtų šio išrišimo, aš „Amžiną sugrįžimą“ būčiau interpretavusi vienareikšmiškai – su humoru, kaip „aktorių bandymus“, repeticiją, ir būčiau patyrusį tokį patį malonumą stebėdama aktorių improvizacijas, individualių charakterių paieškas ir pan.

K. Muratova niekada nekūrė filmo masėms, bet šis – ypatingai kitoks ir tikrai rekomenduotinas labiau eksperimentinio kino gerbėjams.