[namų kino teatras:] CHOCOLATE (rež. Prachya Pinkaew, 2008)

Nesu didelis kovinių filmų (taip, čia ne tas „Šokoladas“, kur Deepas su Binoche saldaininasi) mėgėjas, bet retkarčiais, tradiciškai – prie čipsų ir alaus, prasuku kokį bajavyką, kuriam nereikalingos smegenys ir apie kurį po to nebūna nė minties girtis, o juo labiau – pristatyti G.

Tajų gamybos „Chocolate“ vietomis priartėja ties neypatingumo žyme, tačiau visumoje tai filmas su puikiu vizualios kinematografijos pojūčiu. Tiesa sakant, iš Prachya Pinkaew’o, „Ong Bak“ („Ong-Bak: Muay Thai karys“) režisieriaus, to buvo galima tikėtis.

„Chocolate“ siužetas gal labai ir nestebina, neskaitant autistės (!) mergaitės, kuri duoda visiems į kaulus ir už save ir už savo motiną. Tačiau iki pasispardymo galima stebėti puikią kriminalinę dramą, kuri tęsiasi visą pusvalandį ir baigiasi nepakartojamo grožio muzikine kompozicija, per kurią norisi filmą stabdyti ir bėgti ieškoti autorystės. Štai ji:

Taigis, jau buvau per tą pusvalandį veik įtikėjęs, kad tuoj tuoj pamatysių azijietišką „Extremely Loud & Incredibly Close“ tik su snukiadaužiu. Deja, tokie lūkesčiai neišsipildė, bet „Chocolate“ vis tiek stovi galva aukščiau už standartinį šaudo-gaudo bajavyką ir kaip veiksmo filmas paliko patį geriausią įspūdį.

Be puikaus garso takelio pagyrų nusipelno ir pagrindinė aktorė – jauna JeeJa Yanin, kuri puikiai įkūnijo autistės rolę, tačiau su kovos scenomis kūrėjai kiek persistengė: sakyčiau, arba reikėjo mergaitę dar pasendinti, arba įnešti kiek daugiau įtikinamumo į kovos scenas. Dabar gi užu smegenų kliūva ne tik alogiški kadrai, kur vieni krenta be plionkės po vieno smūgio, o kitiems prireikia n spyrių (nors, gerai pagalvojus, tai veik visų kovinių filmų bruožas), bet kliūva ir prastoko montažo kadrai, kuriuose matyti blogiukai, su kapokle rankoje laukiantys atsisukančios kameros ir leidimo smūgiuoti.

Bet detalių netobulumą atperka visą paskutinįjį trečdalį filmo laiko trunkanti finalinė scena ir nebanalus epilogas.

Žodžiu, geras žiūralas smegenų poilsiui.

httpv://www.youtube.com/watch?v=CqzLHcwGEPA

ps. O titrams prasidėjus paleidžiami dokumentiniai kadrai iš filmavimo aikštelės įtikina, kad tokie filmai patys nesistato, o ir realus skausmas neišvengiamas. Po to imi „gyvus“, ne kompiuterinius, kovinius filmus vertinti visai kitaip.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.