Manau, ne už kalnų tas laikas, kai Indijos filmų kūrėjai ims uzurpuoti Vakarų kino teatrus. Ir vienas iš tokių vardų bus Anurag Kashyap, kuris, mokindamasis iš geriausių vakarietiškų meistrų, geba kurti savitą vaizdą, prikaustantį ilgam prie ekranų.

Ilgumas čia, žinoma, paminėtas ne perkeltine prasme – „Gangs of Wasseypur” trunka visas penkias valandas, per kurias papasakojama gangsteriška šimtmečio istorija, verta gretinimo su Coppola’os „Krikštatėviu”, Leones „Kartą Amerikoje” ar Scorseses „Gangs of New York”.

„Vaseypuro gaujos” pasakoja apie Bengalijos valstijos miestelį Vaseypurą, kuriame nuo neatmenamų laikų kovoja dvi šeimos. Dėl anglies kasyklų, pinigų, įtakos zonų, garbės, politinės valdžios, meilės ir dėl keršto priesaikų. Kartos keliauja anapus, o neapykanta netirpsta. Nepadeda net iš priešingų stovyklų įsimaišiusios moterys. Čia ir didžiausias filmo trūkumas – keršto pagrindu paremtos skirtingos istorijos, besisukant kažkur ketvirtai juostos valandai, kelia klausimą, ar nereikėjo tų kartų̃ veikėjų kiek apmažinti ir epilogo imtis bent pusantros valandos anksčiau. Nors su milijardine Indijos populiacija, matyt, ten daugiavaikės šeimos yra norma ir realumui išgauti taip turi būti.

Nereikia praleisti ir to fakto, kad visas „Gangs of Wasseypur” reginys esti pagrįstas tikrais faktais, nors kai kurie siužeto posūkiai, kaip pat režisierius filmo pradžioje tiesmukai paaiškina, yra pakoreguoti „vardan meniškumo”.

O to kino meno šitame gangsteriškame epe tikrai netrūksta. Siužetas – nepriekaištingas, keturi scenaristai genialiai iš ketvirtojo dešimtmečio legendomis apipinto pasakojimo pereina prie šiuolaikinių technologinių laikų, kuriuose arklius ir kardą keičia kalašnikovai ir mobilieji. Dialogai – pripildyti poezijos ir perkeltinių prasmių, kurių vakarietiškame kine tenka su žiburiu ieškoti. Tačiau kūrėjai nevaidina super rimtų – vietomis pabyra tokių humoristinių perliukų, kad reikia pilvą apkabinti. Aktoriai, kuriuos kiek sudėtinga atsekti dėl mūsų ausiai neįprastų vardų, vaidina neįtikėtinai gyvai, pilnai atskleidžia savo personažų charakterius.

Anurag Kashyap režisūra neeilinė, turinti savitą braižą, kuriame rytietiškas koloritas skleidžiasi tarantiniškais kraujo purslais, skiedžiasi špagetinio vesterno stilistika, o visame tame vietą randa – kaipgi be jų indiškame opuse – dainos, šokiai, estrada. Tik čia tikrai nėra nieko panašaus į miuziklinius inkliuzus: čia dainos – aukščiausio lygio, meistriškai įkomponuotos į scenarijų ir atlieka savotišką papildomo pasakojimo rolę. Tad nereikia išsigąsti – pagrindiniai veikėjai kazačioko tikrai netrypia (nors tas liliputiškas veikėjas kalėjimo scenoje sukėlė tokią ekstazę, kad buvau jau pakėlęs šiltąją ir kone neėmiau trypti bei švilpti). Žodžiu, garso takelis – fantastiškas. Net su kai kuriomis angliškomis eilutėmis, kas rodo, jog kūrėjai turėjo šiokią tokią orientaciją į Vakarų rinką. Ne veltui „Gangs of Wasseypur” premjera įvyko 2012-aisiais Kanų kino festivalyje, tačiau kažkodėl toliau garsas taip ir nepasklido. Viena laimė, kad mano dėmesį atkreipė imdb lankytojų įvertinimas su 8.6 balo.

Žinoma tokį filmą vienas kaifas būtų žiūrėti dideliame ekrane, o ir daug laiko sugaišau stabdydamas filmą, kad perskaityčiau beprotiškai greitai besisukančius titrus, tad antrą kartą šiuo metu nežiūrėsiu, tačiau „Gangs of Wasseypur” yra tai, ką verta per gyvenimą pamatyti ne po vieną kartą.

httpv://www.youtube.com/watch?v=ePk0e6ulk_w