Po devynių metų pertraukos režisieriaus Ron Fricke ir prodiuserio Mark Magidson duetas grįžta su ne mažiau įspūdinga dokumentine juosta „Samsara”.
Penkis metus filmuotas darbas nukelia į dvidešimt penkias šalis penkiuose žemynuose. Kaip ir ankstesnis 1992 m. darbas „Baraka”, „Samsara” žvelgia į pasaulį nebyliu, meditaciniu žvilgsniu: statiški žmonių portretai maišosi su judriomis didmiesčių gatvėmis, ekraną perduria atkaklūs Afrikos genčių žvilgsniai ir buki lėliškų moterų spoksojimai, gamtos stebuklai dera su religinių ritualų judesiais.
Ron Fricke išlaiko stilių: ramų ir kartu kritišką, atidų ir subjektyvų žvilgsnį į pasaulio visumą, todėl „Samsara” laikytinas ankstesnio darbo tęsiniu.
Kaip ir „Barakoje”, „Samsaroje” daug dėmesio skiriama religijai, kultūriniams skirtumams, fiksuojamos gamtos katastrofos ir vis spartėjantis žmonijos gyvenimo ritmas. Galbūt šiek tiek aštriau nei ankstesniame darbe ryškinama banaloka priešprieša tarp Rytų ir Vakarų kultūrų ir pastarieji labiau kritikuojami: desperatiška nutukusių darboholikų visuomenė kontrastuoja su religingais, susikaupusiais ir bendruomeniškais Rytais.
Aišku, kad Ron Fricke ne tik rodo, bet ir pasakoja: taikliais vaizdas seka planetos gyvenimą ir fiksuoja pokyčius: jei „Baraka” buvo labiau vizualinis malonumas nei kritika, tai „Samsara” atskleidžia, kiek pažengė ar papuvo planeta subjektyviu režisieriaus žvilgsniu. Gal todėl „Baraka” patiko ir nustebino labiau: „Samsara” dramatiškesnė ir akivaizdesnė nei ankstesnis darbas. Visgi pasakojama tokiu pačiu grynu, estetišku vaizdu, be naratyvo ir plano, išlaikoma garso takelio ir fotografiško vaizdo harmonija.
102 minutės hipnotizuojančio vaizdo ir daug minčių po to. Net neabejotina, kad reikia pamatyti dideliame ekrane.
httpv://www.youtube.com/watch?v=qp967YAAdNk
Buvo atradimas. Ir sis ir Baraka. Dekui.
Labai gražu ir mediatyvu. Fricke labiausiai žavi muzikos ir vaizdų sinteze. Bet su savo time-lapse’u galėtų ir kitokių tematikų, formų paieškoti.
Anyway rekomenduotinas ant didelio ekrano.
Pirma žiūrėjau „Baraka”, tai buvo toks neblogas „wow!”, o „Samsaroj” šiek tiek kartojasi temos, vaizdai, bet nemačiusiam nei vieno iš šių filmų sakyčiau, kad vieną kurį nors pamatyti tikrai verta.
Man labai patiko Samsara, tiek savo esmine idėja apie cikliškumą, kelionę būties rate, tiek savo kontempliatyvumu, tiek bandymu parodyt pasaulio grožį ir priešpriešą jam, kurią deja kuriame mes, patys žmonės žengdami su civilizacija.
Ekrane pro akis plaukia vienas po kito vaizdai, nuo fantastinių šventyklų ir vienuolių ritualų Mianmare, Šivos šokio Indijoje, katedrų grožio ir didybės Barselonoje, Vatikane, iki gamtos stebuklų Namibijoje, ir kituose pasaulio krašteliuose. Svaigsti nuo planetos grožio, kurią sukūrė gamta, „dievai” ir pats žmogus. Jautiesi kaip sapne ar meditacijoje. Ir kai po keliasdešimties užburiančių minučių, „praskrendančios kosmoso kameros” atsiduria virš megapolių, šiuolaikinių fabrikų, gamyklų, sąvartynų – supranti, kad tai irgi neatsiejama šio pasaulio dalis, deja – labiau naikinanti prieš tai regėtą grožį. Tai ir yra Samsara -žemiškų atgimimų ratas. Kai kažkas vienu metu gimsta, o kiti miršta. Kai kažkas vienu metu kuria, o kiti – griauna..
Man patiko, kad šiame filme nėra jokio moralo ar socialinės kritikos, viskas rodoma tarsi iš kosmoso, be jokių išankstinių nuostatų kuris pasaulio kampelis (šiukšlynai ar Katedros) ar žmogus (vienuolis, kalinys ar japonų mohawks’as) vertesnis kameros priartinimo.. Visi jie bevardžiai ir lygiaverčiai šio visatos filmo „artistai” ar „dekoracijos”.
„Samsara” aš pavadinčiau vidine, dvasine kelione. Kiek iš šios kelionės pasiimsi, pamatysi, išgirsi – priklausys nuo pačio keliautojo. O marštutą R.Fricke šiai kelionei, per penkis metus, sudėliojo tikrai Magišką ;)
kad nėra Samsaroj jokios soc. kritikos , tai ne visai sutikčiau. Kad ir tas per pirštus bėgančių kulkų žvangėjimas, sužalotas karo veteranas kapinėse ar karinių paradų sinchronas. Ne žodžiais, bet norima ištransiliuoti mintis, sakyč, suvokiama.
Tai aš tą ir norėjau pasakyti. Kad kartais tas bežodis, mediatyvus visatos įvairovės atvaizdavimas, tam tikrų dalykų sugretinimas yra kur kas veiksmingesnis (bent jau man) nei propogandinės knygos, filmai su statistikomis, ateities pranašystėmis, sąmokslo teorijomis, gąsdinimais ir t.t..
Nes pati Samsaros sąvoka, savo esme neleidžia vertinti šiame gyvenime kaip kažko blogo ar gero, tiesiog yra taip ir yra kitaip, ir nuo to kaip YRA dabar ar kaip ESI šiame gyvenimo cikle, priklausys kaip BUS ar kuo BŪSI – sekančiame. Ir nors visa tai kvepia „rytietiška išmintimi”, bet čia nieko nėra naujo ar stebukligo. Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi, ką pasėsi, tą ir pjausi ir t.t.. Tai tik tiek tos „socialinės kritikos” :)
Jei kada pasiilgsit „samsariškų” filmų, dar galit pasižiūrėt Godfrey Reggio trilogiją „Koyaanisqatsi”, „Powaqqatsi” ir „Naqoyqatsi”.