[namų kino teatras:] SEARCHING FOR SUGAR MAN (rež. Malik Bendjelloul; 2012)

I wonder how many times you’ve been had

And I wonder how many plans have gone bad

I wonder how many times you had sex

And I wonder, do you know who’ll be next?

Aš nustebęs. Iš šalies tai turėjo atrodyti maždaug taip: žiūriu atsipalaidavęs, palaipsniui stingstu, netikėdamas akimis ir ausimis kelias vietas pakartoju, vaizdui įpusėjus, pašoku ir rėkiu „negali būti“, o dar po keliolikos minučių apsipilu euforinėmis jaudulio ašaromis. Vėliau savaitę praleidau su Rodriguez’o muzika, į kairę ir dešinę skalambydamas, kad „Searching for Sugar Man“ – paveikiausia per trisdešimt metų matyta juosta, kuriai Oskaras turėtų būti garantuotas (keliasdešimt kitokių apdovanojimų jau susišlavęs). Bet nebėgant už akių ir tam tikrų taškų sudėliojimui, reikia pa(si)aiškinti, kad muzikai ir raritetiniams kūrėjams kaip melomanas jaučiu išskirtinę silpnybę. Galbūt todėl šis filmas paveikė mane giliau nei krūva kitų per emocijas turinčių kirsti juostų.

„Searching for Sugar Man“ prasideda lyg muzikalus detektyvas su teiginiu, jog toks dainius ir kūrėjas Rodriguez’as, 1970-1971 m. Detroite išleidęs porą albumų, savo dienas baigė scenoje, paskutinio pasirodymo metu susidegindamas. Nebuvau nieko apie tokią asobą ir tokius sceninius fejerverkus girdėjęs. O fone skambanti muzika verčia teigti, kad Dylanas turėjo rimtą konkurentą. Tad kodėl gi Rodriguez’as pasiryžo tokiam aktui, ir kas jis išvis toks buvo? Apie jį nėra jokių žinių – tik dvi nuotraukos ant albumo viršelių. Amerika apie jį nieko nežino. (Bent nežinojo iki šio filmo pasirodymo). Kur žinos – įrašų prodiuseris sako, kad albumo buvo parduota gal tik 6 vienetai. O tuo tarpu kitoje Atlanto pusėje, Pietų Afrikoje, kur nežinia kokiu keliu pateko Rodriguezo įrašas, šis veikėjas yra didvyris, revoliucionierių dainius, kurio muzika draudžiama cenzūros (dėl eilučių „jumpers, coke, sweet Mary Jane“) , tačiau sklinda iš rankų į rankas ir tampa populiaresne nei Preslio ar Bytlų. Muzika kalba už muzikantą, tačiau Keiptauno muzikos kritikai po apartheido panaikinimo ir Mandelos išrinkimo nusprendė pasekti savo jaunystės dievuko pėdsakais ir sužinoti apie Rodriguezo gyvenimą bei mirtį šiek tiek daugiau. Jie nė nenumanė, kur tai nuves…

Filmo režisierius ir scenaristas švedas Malik Bendjelloul veda žiūrovą senų istorijų pėdsakais, kuris vargu, ar ką žino apie Rodriguezą. Kadras po kadro paslapties šydas atidengiamas, o tai kas ten randama negali nestebinti. Žinoma, nereiktų prieš tai landžioti po internetus ir gadintis sau įspūdį, kuris bus tikrai verčiantis iš koto.

Malik Bendjelloul genialiai sudėliojo pačią fabulą. Interviu, archyvinę medžiagą ir vizualizuotas Rodriguezo dainas suguldė į vientisą istoriją, kuri eilinį kartą įrodo, jog tikrovė stebina labiau nei pramanas. Filmo atmosfera (iš pradžių mistiška, vėliau – politiška, visą laiką – prasmingos muzikos varoma į priekį), kuriama intriga ir, žinoma, pagrindinė asmenybė pavergia nuo pirmųjų kadrų. Nors gal daugiau būtų tiesos – nuo pirmųjų akordų ir žodžių.

„Searching for Sugar Man“ turi tiek jėgos, kad drąsiai reikia rekomenduoti visiems. Melomanams būtinai. Kinomanams irgi. Gyvenimo prasmės ieškotojams, norintiems apkabinti pasaulį, siekiantiems harmonijos, negebantiems pasitenkinti mažu – taip pat.

Dar norėtųsi papostringauti, tačiau nesinori atskleisti daugiau siužeto detalių. Vienžo, po šito filmo radau muzikinio pasaulio Dalai Lamą, nors jis kai kur pasirašinėjo Jesus Rodrigues.

httpv://www.youtube.com/watch?v=QL5TffdOQ7g

ps. Bus galima pamatyti „Kino pavasaryje“.

12 komentarų apie “[namų kino teatras:] SEARCHING FOR SUGAR MAN (rež. Malik Bendjelloul; 2012)

    1. lyg esi matęs visus kitus filmus :D man tai kaip tik, jeigu nebūčiau žinojęs tam tikrų filmo siužetinių niuansų, pirmų penkiolikos minučių būtų pritrūkę įsitraukt. nu, buvo, tai buvo.. kas buvo, tas pražuvo būčiau sau sakęs :)

  1. Kai PAR vadavosi nuo apartheido su jo dainom, amerikonai pas save uzgesino net oro neikvepus, nes „latinosas“. Politikos cia gal kiek per daug…bet kitaip turbut ir negalejo buti, o dainos tai su uztaisu.

    1. Kaip ir Jimi Hendrix „užgesino“, nes jis juodukas? :) Wake up people. Ne pirmas čia pavyzdys pasaulyje ir ne paskutinis. Klausimas tik ar dabar jau jį perka JAV? Nu jeigu jis nuneša net Bob Dylan :) Buvo toks panašiu laikotarpiu UK veikėjas, kaip Nick Drake, kurį NME kalbinti muzikantai išrinko į įtakingiausių visų laikų atlikėjų top10. Nu, bet gi kai jis grojo, niekam įdomus neatrodė. Tiesa, tada kažkas moderniais laikais jo „Pink Moon“ padarė VW reklamos garso takeliu ir jo kūryba iškilo. Nes gerai yra gerai kada to beklausysi.

  2. nu… Hendrixas nese kitokia veliava virs saves – visi ta zinom ir suprantam. Rasizmas cia gal vienas is faktoriu, kurie nuleme ano vyruko susiklostyma. Kam reikejo stumti politikuojanti meksikieti kai jau „vietinis“ Dylanas jau 10-meti atitarkaves buvo, dar Lennonas su savo imagine kaip tik 71-ais? Jei paziuresi i 70’s USA chartus , ten buvo visokio plauko muzikoriu (R&B?Disco?), aisku konkurencija savo dare, o jei atidziau paziuresi tai siaip vyrukas kaip ir beveik po laikmecio jau grojo. Kaip bepaziuresi, bet noreciau daugiau tokiu pavyzdziu su tokiom istorijom, deja. Man asmeniskai skaniau klausosi nei Dylanas. Tai tiek.

  3. ojezau… kibira prizliumbiau beziuredama, o juokingiausia, kad ir filmui pasibaigus niekaip sustot negalejau :)) bliamba kaip paliete… aciu labai uz rekomendacijas. nemaciusiems: nera apie ka kalbet su jumis :)

  4. Neastimenu, kada paskutinį kartą taip jaučiausi po filmo. Labai.
    Labai labai geras.Nors, aišku, politikos galėtų būti ir mažiau.

  5. vakar šviežiai pažiūrėjau – nesupratau, iš kur euforija? pats faktas tarsi įdomus, prie bokalo paklausyčiau, bet jei istoriją pasakotų taip pat apynuobodžiai, bevelyčiau išgirst iš kokio fanatiko – daugiau emocijų būtų. bandysiu duot antrą šansą klausydamas albumo, bet kol kas niūniuojasi pora gabalų, ir tiek.

    1. Per Titaniką irgi ne visi verkė. Bet vakar šniurkščiojančių nosimis kino salėj netrūko.

  6. o kurioj vietoj verkė? kartu su fanais konce? kartu su herojaus kuklia šypsena po to? ant šaligatvio?

    1. Manau tų momentų buvo kiekvienam individualiai. Bet ne esmė ar verkė, ar neverkė, gal kažkas net juokėsi – nuo to filmas netampa prastesniu.

Komentuoti: Indrė A. Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.