Filmas iš tolimosios Australijos. Julia Leigh debiutuoja kaip režisierė, kurios pirmąjį blyną galima vertinti dvejopai: kaip vidutinišką dramą, sukergtą iš  padrikų miniatiūrų, stokojančią aiškaus siužeto ir apčiuopiamos problematikos (tai matyt atspindi ir imdb lankytojų, besitikėjusių lengvo ir gražaus, gal net magiško realizmo prieskoniais pagardinto filmo, įvertinimai), arba kaip vojeristinį-psichologinį eksperimentą, kuriame žiūrovas patiria nemažą malonumą gaudamas šansą įkišti nosį į tik pinigingų išrinktųjų sluoksniui prieinamos kasdienybės užkulisius.

Jaunutė australė Emily Browning vaidina savarankiško gyvenimo keliu žengiančią studentę. Drąsi, avantiūristiška ir nevengianti seksualinių provokacijų su daug vyresniais už save vyriškiais mergina dirba kelis darbus, tačiau dėmesio centre paskutinysis, įdomiausias ir labiausiai intriguojantis tiek ją, tiek žiūrovą: darbas, kurio visa esmė – leistis būti užmigdomai, o toliau su jos kūnu seni diedai gali daryti ką panorėję. „Jokių vidinių įsiskverbimų“,- patikina naujoji sutenerė. Tačiau žiūrovas negali būti tuo tikras. Jis viso filmo metu nemato nei vienos atviros sueities, tačiau nutylėjimų ir, šiaip ypatingai gracingai judančios, kameros sustingimų filmas nestokoja. O ir šokinėjantis siužetas po kiekvienos „nusuktos“ scenos leidžia žiūrovui sukti galvą, kaip buvo iš tikrųjų, ką kūrėja turėjo omenyje, ką norėjo parodyti. Net epilogas su kulminacine scena pateikia tik dar daugiau klausimų, nei atsakymų.

Žavi filmo estetika, gracingai judanti ir rėkiamais momentais sustingstanti kamera, jos rakursai, kurie kartais tiek daug paslepia, o kartais, atrodo, parodo net per daug.

Browning „miegančiosios gražuolės“ vaidmens atlikimas vertas atskiro paminėjimo: viešpatie, kaip ji idealiai vaidina miegančiąją, lyg tikrai būtų užmigdyta, kad režisierė ir kiti aktoriai galėtų su iš pieno plaukusiu kūnu daryti, ką užsimanę; vietomis susirauki – net, jeigu ji tik vaidina, ne kiekvienas leistųsi su savimi taip elgtis vardan kino. Čia, matyt, reikia įspėti, kad filmas skirtas N16 kategorijai, ir tai – ne pigios erotinės dramos žiūrovui. Kaip ir Kubricko “Plačiai užmerktos akys”, į kurį tam tikri „Miegančiosios gražuolės“ kadrai tikrai neša, nors buvo momentas, kai pagalvojau, jog tuoj tuoj prasidės Pasolinio „Salo, arba 120 Sodomos dienų”.

Siužeto padrikumas visą filmą kiek erzina, tačiau tai menkas trūkumas, nes, jeigu apie filmą nepaliauji galvoti ir po kelių dienų, bandai sulipdyti matytas iškarpas, rasti siūlo galą, tai ši juosta yra šis tas daugiau nei pusėtina kažkieno įgyvendinta kinematografinė užgaida. Tikrai rekomenduoju visiems netradicinio kino gerbėjams, kurie pasidarys savas išvadas, ras savus atsakymus uir įėjimus į „Miegančiosios gražuolės” patalą.

httpv://www.youtube.com/watch?v=NPaIcYOc5SY