All our dreams hanging on one little ditty
Yeah, we got it on 2″ tape down at Sound City.

(iš Doug Deep „Sound City” (feat. Paula Salvatore)

Istorija vieno elektroninio įrenginio, prasidėjusi kaip istorija vienos vietos. Kalifornijoje. Los Andžele. Nuo 1969-ųjų. Pradžią pradėjo du vyrukai, kurie išleido sumą, dvigubai didesnę, nei nuosavas namas, kad toje vietoje stovėtų tuo metu krūčiausias analoginis mikšeris Nerve 8028. Žvėris, kurio vertę buvo kas suprato. Pavyzdžiui, Bachman Turner Overdrive, REO Speedwagon, Pat Benatar, Barry Manilow… Ne kažkas? Ok, tada paminim Fleetwood Mac, Tom Petty and the Heartbreakers, Santana, Johnny Cash, Trent Reznor, Nirvana (taip, „Nevermind” gimė čia, kaip ir man aktualesnis Madrugada’os albumas „The Deep End”). Sąrašas ne baigtinis, bet „Sound City” filmas ne apie tai.

„Sound City” dėmesį kreipia į Nerve 8028 ir aplink jį/ją besisukančius įvykius. Kažkieno pirmi albumai, meilės, išgėrimai, susigrojimai ir skaudus skaitmenos, kompaktinio disko, kompiuterių,- įrašų studijų žudikų invazija į muzikos pramonę. Analoginei įrangai laikai prasidėjo ne patys smagiausi. Ir jei ne „Nevermind”, kurį įbūgnijęs „juostos režisierius Dave’as Grohlas dabar Nerve 8028 naudoja savo studijoje, „Sound City” analoginis stuburas galėjo atsidurti elektronikos lauže. Būtų buvę gaila.

Visai normalus pažintinis sentimentalus filmas melomanams virš trisdešimtkelerių. Apie kadaise garsios, šiandien retai begirdimos muzikos gimimo namus ir pribuvėjus. Apie rankenėles ir mygtukus, be kurių nebūtų muzikinės visumos. Apie kai kurių muzikinių pavadinimų pradžią.

Daug žadančiai prasidėjęs, vėliau išsikvepia. Nuobodėja. Visumoje mažokai istorinės pikantikos, mažokai unreleas‘o. Be didelės intrigos. Antroje pusėje maža ką naujo bepaporinantis ir virstantis į ne tokį skanų Grohlo individualų pasipuikavimą nuosavoje įrašų studijoje „Studio 606”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=HQoOfiLz1G4