[namų kino teatras:] STOKER (rež. Park Chan-wook, 2013)

My ears hear what others cannot hear; small faraway things people cannot normally see are visible to me. These senses are the fruits of a lifetime of longing, longing to be rescued, to be completed. Just as the skirt needs the wind to billow, I’m not formed by things that are of myself alone. I wear my father’s belt tied around my mother’s blouse, and shoes which are from my uncle. This is me. Just as a flower does not choose its color, we are not responsible for what we have come to be. Only once you realize this do you become free, and to become adult is to become free.

Tikriausiai tai yra universalus Mios Wasikowskos veido baltumas. Arba gal įtikinamai atsikišę Nicole Kidman skruostikauliai. O galbūt saldus Matthew Goode’o akių drėgnumas. Ne, tai matyt Wenthwortho Millerio sukurtas įdomus scenarijus. Visi šie dalykai įtaigiai susilipdo pirmojoje Park Chan-wook juostoje anglų kalba, paversdami „Stoker” daugiau nei vidutinio lygio filmu.

Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook anaiptol nėra neapsiplunksnavęs naujokas kino industrijoje: tarptautinė auditorija jį žino ir pripažino tiek Berlyno, tiek ir Kanų kino festivaliuose. Smalsiausieji ir drąsiausieji gali pabandyti ankstesnius režisieriaus darbus, iš kurių garsiausia yra filmų trilogija „The Vengeance Trilogy”, kurią sudaro juostos „Sympathy for Mr. Vengeance” (2002), „Oldboy” (2003) ir „Sympathy for Lady Vengeance” (2005).

Šį kartą Park Chan-wook siūlo trileriu užsimaskavusią savitos estetikos dramą. Pagrindinė filmo veikėja India Stoker (jau minėtoji Mia Wasikowska) švenčia savo aštuonioliktąjį gimtadienį ir į namus atskrieja žinia, jog automobilio avarijoje žuvo jos tėvas Richardas. Nedrąsi užsisklendėlė, bet labai protinga India lieka gyventi su vaikiška ir gležna motina Evelyn (Nicole Kidman). Per laidotuves į jų gyvenimą įsiveržia iki tol nematytas Richardo brolis Charlie (Matthew Goode’is), kuris į namus atsineša neapčiuopiamą paslaptį. Toji paslaptis verčia India smalsauti, o žiūrovą nepatogiai sėdėti visą filmą ir laukti, kol paaiškės Charlie paslaptis, dvelkianti grėsme.

Žmogžudysčių bus. Tačiau kalbėti apie tai per daug nepadoru. Juolab, kad filmas yra visai ne apie smurtą (nors įtarimai, kad Charlie turi blogų kėslų, žinoma, pasitvirtins). Park Chan-wook filme rodo sudėtingą Indios brendimą ir jis tai daro originaliai ir netradiciškai: ryškindamas konkurenciją tarp motinos ir dukros, rodydamas seksualinę įtampą tarp dėdės ir Indios (scena, kurioje India ir Charlie groja pianinu yra šio neleistino geismo kulminacija ir kartu vienas gražiausių filmo epizodų), gudriai naudodamas geismo ir mirties duetą. Stoker jokiu būdu nėra tik gražiai nušlifuoti kadrai. Tai yra gili ir išmoninga juosta apie merginos tapatybės paieškas, apie pirmąjį rimtą geismą, apie brandą. Apie suvokimą, kad tave suformavo tavo tėvas, motina,dėdė, bet tu esi jie visi ir kartu nė vienas iš jų. Ir šis suvokimas tave sutvirtina ir išlaisvina.

Ne, visgi tai yra tie krokodilo odos aukštakulniai. Kraujo purslai ant žiedlapių (visai kaip vienoje Quentino Tarantino filmo „Django Unchained” scenoje, kai ant medvilnės pumpurų lengvai nusėda kraujo raudonumas). Aštrus pieštuko smaigalys. Šokanti Evelyn ir Charlie. O gal jie visi kartu. Taip, jie visi kartu yra Stoker žavesys, išmonė ir jaukas netgi labai išrankiam žiūrovui.

Filmo anonsas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=btm7WjSwPmQ

fb-share-icon

8 komentarai apie “[namų kino teatras:] STOKER (rež. Park Chan-wook, 2013)

  1. o! šitas man patiko. galbūt todėl, kad tai buvo pirmas parko vakarietiškas siužetas. kokteilis mano skoniui gavosi labai geras.

  2. P.S. Labai rekomenduoju „The Best Offer” („La migliore offerta”, 2013, Giuseppe Tornatore).

    1. Dėkui už rekomendaciją- „The Best Offer” bus išmėgintas;)

  3. P.S. Na, o estetikos mėgėjams tuomet dar ir „Le conseguenze dell’amore” (Paolo Sorrentino, 2004, su puikia Toni Servillo vaidyba). Italų kino reabilitacija :)

  4. Tikėjausi iš Wentwortho Millerio daug mažiau, nors ne stebuklą siužeto prasme sukurpė. O visas „Stoker” grožis, mano akimis, kyla iš režisieriaus/operatoriaus ir Mia’os „baltumo”. Net Kidman man čia kažkaip neįsijautus pasirodė. Vienok nesigailiu pamatęs. Chan-wookas šaunuolis.

    1. Vaje, perskaičiau, kokių čia poezijų prirašiau ir toks juokas paėmė:D bet jei rimtai, man labai gražus tas pirmas epizodas,jei gerai pamenu, kur ji stovi rugiuose (ne prie bedugnės). ir šiaip Wasikowska čia labai į temą. O Kidman tai man kaip tik nekliuvo, man atrodo, kad ji tokia ir turėjo būt, abejinga savo dukrai, netgi konkurentė, vienžo, mother bitch.

    2. Sakyč, kažkaip nedera „abejinga konkurentė” :)

  5. Dera, nes ji abejinga kaip mama, užtat arši kaip konkurentė, kažkas tokio turėjo išryškėt mano pasakyme:D

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.