Have you noticed how nobody works anymore and everybody does something artistic?

Vau! Kinas, kokio jau seniai nemačiau. Praktiškai tai dviejų valandų vizualumo opusas, kuriame aukščiausios kokybės reklaminiai kadrai sugula į vientisą istoriją. Kodėl reklaminiai? Todėl, kad kiekvieną filmo kadrą JAV (yra ir gabalas Airijos bei trupinėlis Italijos) gali naudoti savo šalies reklaminiuose plakatuose. Juolab, kad tai savotiškas kelio filmas, turintis ne vieną filmavimo lokaciją.

“This Must Be the Place” turi tiek visko daug, kad nežinia nuo ko pradėti. O kai  tas “daug” perleista per italo Paolo Sorrentino (“Il Divo”, “Po meilės”) režisūrinę ir siužetinę smegeninę, tai rezultatas kalba pats už save. Nors teko skaityti gan vidutiniškus kažkurio mūsų kino kritiko įspūdžius po filmo pristatymo Kanų festivalyje. Bet gi tai – Sorrentino, kuris neturėdamas keliasdešimtinės filmografijos, jau turi savo kino kalbą, originalią kameros projekciją, pagaliau – vardą, kuris rašomas tarp tų, kurie kuria ne filmus, o daro kiną. Tad Paolo siužetai, dažnai ne iš pirmo karto suprantami, negroja pirmu smuiku ir “This Must Be the Place”.

Jaučiasi, jog italo pirmasis anglų kalba kurtas filmas suvokia būsimos auditorijos kitoniškumą, tačiau pataikavimu jai neapkaltinsi. “This Must Be the Place” siužetas kiek kvailokas: buvusi roko žvaigždė leidžia savo praėjusios šlovės dieneles Dubline, didžiuliame name su žmona gaisrininke ir vis dar puoselėja savo gotiškąjį grimą. Rimtį sutrikdo žinia, jog mirė 30 metų nematytas tėvas, tad buvusi muzikos žvaigždė leidžiasi į Ameriką, kur tęsia tėvo gyvenimo tikslą – surasti tėvą Aušvice kankinusį nacį.

Taigi, istorija nelabai kvepia komedija, nors prie filmo veik visur klijuojama šio žanro etiketė. Sąlyginai galima taip daryti, nes komiškumo ir lengvos ironijos, vis balansuojančios ties tragikomiškumo riba, netrūksta.

Visų pirma nuolat šypsotis verčia liūdnasis vaizdo riteris Cheyenne (vaidinamas neatpažįstamai nugrimuoto Seano Penno), dieną naktį nenusiimantis gotiškai “džokerinės” Roberto Smitho iš “The Cure” mimikos, o kur dar jo vidinės keistenybės, nebrandumas, flegmatiškumas ir beintonacinė kalbėsena (jo balso tonas nekinta nei reiškiant susižavėjimą ar nuostabą, nei prašant parduoti bilietą). Kurioziškos kelio filmo situacijos nenusirita iki  pigių holivudinių juokelių, jos artimesnės brolių Coenų humoro filosofijai, kurią ne visada lengva pagauti (pvz., tranzuojančio indėno bėgimas į laukus, išsodinus jį negyvenamoje vietovėje).

Visas filmas lyg suklijuotas iš atskirų scenų, užkabinančių ne vieną temą: pagyvenusi muzikos žvaigždė, naujų grupių prodiusavimas (scenos su “The Pieces Of Shit” yra afigienos), žydai, nacių persekiojimas, šeimos santykiai, kerštas, identiteto paieškos, vaikų pasaulis (stalo teniso ir berniuko, prašančio padainuoti, scenas pamatyti privaloma) ir kt.

Kiekvieną sceną galima analizuoti, perrašinėti citatas (“I suspect that sadness is not compatible with sadness”), žavėtis dialogų gilumu, mėgautis puikiai tinkančia muzika (tiesa, garso takelis kiek per daug amerikietiškai kantriškas, bet, matyt, tai įtakojo siužeto veiksmo vieta) ir kadrų vaizdingumu. Džiugu, jog Sorrentino toliau dirba su italu kino operatoriumi Luca Bigazzi, kuris šįkart nors ir kai kuriuos elementus (elevatoriai, atspindžiai akinuose) pakartoja, bet kameros judėjimo srityje žengia dar laipteliu aukštyn. Kiekvienas rakursas, pritraukimas, fokusavimas, spalvingumas, kontrastai išdirbti iki detalių, vis norisi kadrus sustabdyti ir įsirėminti. O nacio išpažinties scenos režisūrinis filmavimo sprendimas – meistriškumo viršūnė.

“This Must Be the Place” – stiprus, protingas, vaizdingas, kiek komiškas ir tuo pačiu rimtas filmas, vertas žiūrėti ne vieną kartą.

ps. Tikiuosi pavyks jį pamatyti ir dideliame ekrane.