Newborn. I open my eyes. I melt. Into the eternal night. A spark. I fall into the flame. You brought me out of the shadows. You lifted me from the ground. Brought me back to life.

What is she dreaming of? How calm she is. In love. Forever at peace.

We climbed the step… to the Wonder.

Reikia prisipažinti – „To the Wonder“ atradau visai netikėtai. Turint omenyje, kad amerikietis režisierius Terrence’as Malickas yra visai neskubrus režisierius, nesitikėjau, kad po „The Tree of Life“ jis greitu metu ką nors sukurps.

Ir užklupau „To the Wonder“, o gal jau greičiau filmas mane užklupo. Viskas, ką iš tiesų norėčiau pasakyti apie šį filmą telpa į dešimt minučių tylos, kai ekrane išplaukus titrams supranti, jog baigiasi ta jauki būsena – atkaklus stebėjimas dviejų širdžių virpesių, susitikimų ir išsiskyrimų tango. Kad ir ką bepasakyčiau, geriausia apie šį filmą būtų tylėti, nes romantiškasis Malickas istorijoje leidžia kalbėti charakteringai, kažkodėl norisi sakyti vasariškai lengvai, muzikai ir kartais pabarstyti veikėjų dialogų nuotrupų. 112 filmo minučių jungia kartu su veikėjais lygiomis teisėmis pasakojime dalyvaujantys gamtos vaizdai – pradedu įtarti, kad gamtos vaizdus režisierius kartais myli labiau, nei savo veikėjus (pamenat, kiek gamtos buvo filme “The Tree of Life”?).

Filmo pagrindiniai veikėjai, Marina ir Neilas (Bondo mergina Olga Kurylenko ir paprastai geresnis režisierius nei aktorius Benas Affleckas), įsimyli Prancūzijoje, o pykstasi Amerikoje. Jų santykius atkakliai, detaliai seka jautri kameros akis – fiksuojami apsikabinimai, braidynės, atrodo, tai režisieriui daug svarbiau nei tvirtai suregzti nuoseklaus ir logiškai paaiškinamo pasakojimo giją. Malickas mėgaujasi išdailintu vaizdu pasakodamas dviejų žmonių – įsimylėjusių, susipykusių, neapsisprendusių – santykius. Atrodo, kad viso filmo esmė yra pertekti žmonių jausenas – būtent čia ir pasimato tikroji Malicko kaip režsieriaus meistrystė – su nepaliaujamu jautrumu ir atkaklumu siekti pertekti emocijas. Tiesa, dar filme kartas nuo karto pasirodo dėl pašaukimo abejojančio kunigo vienišystė – Javieras Bardemas dar kartą įrodo, kad įtikinamai suvaidins bet ką. Taigi, šių trijų veikėjų gyvenimo iškarpos ir yra filmo pagrindas.

Terrence’o Malicko filmai tikrai ne kiekvienam žiūrovui, ne kiekvienai nuotaikai. Trokštantiems skubraus, emociškai sukrečiančio filmo „To the Wonder“ vargu ar sužavės, tačiau išrankesnius kinomanus paglostys atkakliai nušlifuotų kadrų ir garso takelio duetas, vaidmenis išpildę aktoriai ir tas keistas jausmas, kad nors ir jau esi kiek pavargęs nuo tų vaizdų, nuo Malicko, nuo meilės, nuo veikėjų neapsisprendimo, tuščių namų vaizdų, bet norisi, skausmingai norisi žiūrėti dar.