To see the world, things dangerous to come to. To see behind walls, to draw closer. To find each other and to feel. This is the purpose of life.
Aktorius ir režisierius Benas Stilleris tikriausiai daugumai žiūrovų pažįstamas kaip komikas –televizija ne kartą ir ne du yra rodžiusi „Pakvaišę dėl Merės“ („There’s Something About Mary“), o subtilesnio kino mėgėjams netikėtai nebanaliai suskambėjo Stillerio įkūnytas Rogeris Greenbergas filme „Grynbergas“ („Greenberg“). Nuo įprastų, šabloniškų aktoriaus vaidmenų nutolsta ir naujausias Stillerio kaip režisieriaus darbas (kuriame pagrindinį personažą, žinoma, vaidina jis pats) – „Slaptas Volterio Mičio gyvenimas“ („The Secret Life of Walter Mitty“). Jame rodomas Volterio Mičio gyvenimas ir jame siautėjanti nežabota personažo fantazija.
Mirus mylimam tėvui, paauglys Volteris Mičis nusikerpa plaukus ir įsidarbina užkandinėje – užsikrauna šeimos išlaikymą sau ant pečių. Ir ši pareiga, atrodo, užsitęsia gerokai ilgiau, nei planuota: filmas pasitinka scena, kurioje Volteris – jau gerokai suaugęs, tačiau atsakomybė už suaugusią seserį ir vis dar puikiai atrodančią mamą gyva kaip niekad. Mičis, iš kažkada puikiai riedlentę valdančio paauglio, virto pilku didmiesčio vyruku, kuris gyvena standartiniame blokiniame name, dirba archyve ir bijo užkalbinti simpatišką bendradarbę Šeryl.
Pilkuma Mičį lydi nuo pat filmo pradžios: režisierius Stilleris Volterį aprengia niekuo neišsiskiriančiais rūbais, aktorius Stilleris personažui suteikia bemaž vienodą veido išraišką visose situacijose. Volteris Mičis ryškiu superherojumi tampa tik savo intensyviose fantazijose, kuriose jis – viskas, kuo nėra iš tikrųjų,- laisvai juokaujantis, drąsus, merginas gelbstintis vyras. Mičio fantazijos įpinamos į pasakojimą netikėtai, pateikiamos kaip alternatyvios Mičio gyvenimo situacijos. Neįtikimos, kiek pertemptos,bet trokštamos. O visas filmas yra personažo judėjimas link spalvų, link gyvenimo, link to kitokio Mičio, kokiu Volteris nori būti.
Mičį keistis paskatina visiškai netikėtos išorinės aplinkybės – žurnalas „Life“ (simboliška), kuriame dirba Mičis, paskutiniam viršeliui nori vienos nuotraukos, tačiau negatyvas dingęs. Mičis ryžtasi jį surasti. Taip prasideda kelionė paskui fotografą Šoną (aktorius Seanas Pennas), kupina daugybės nuotykių, liūdnų, juokingų ir jautrių epizodų. Tiesa, režisierius kiek perspaudžia su saldžiais vaizdais (keletas jų būtų palikę didesnį įspūdį, nei šūsnis – po pusės juostos imi nuobodžiauti ir net Islandijos uolos atrodo neįspūdingai), atvirais simboliais ir kiek hiperbolizuotais pavojais (nė kiek neabejoju, kad vandenyne nuo ryklio apsiginsiu solidžiu lagaminėliu). Tačiau atsvara kiek banaliam siužetui yra paties Mičio vidus, jo gerumas: rūpinimasis tėčio mamai padovanotu fortepijonu, arba Šeryl sūnui rodomi triukai su riedlente. Mičis yra jautrus ir geras žmogus, o jo užsisklendimas pamažu įveikiamas įmetant jį į ribines situacijas, kurios reikalauja kūrybiškų sprendimų. Ir garso takelis išties puikus.
Galop Mičis prisijaukina gyvenimą (paima už rankos savo svajonių merginą) ir filmas į akis drebia paskutinę metaforą – gyvenimą kuria patys žmonės. Pagrindinis personažas ir išoriškai pasidaro spalvingesnis (madingesni drabužiai ir barzda), susiranda draugų bei atsikrato savojo baugštumo. O štai aktorius Stilleris niekaip nenori skirtis su savo yda – nuožmiai vienodomis ir neplastiškomis veido išraiškomis. Tai ypač ryšku epizode, kuomet Afganistano kalnuose Mičis pagaliau sutinka fotografą Šoną (aktorius Seano Penno įkūnytas antraeilis personažas atrodo daug gyvesnis bei ryškesnis). Galbūt, jei Stilleris būtų leidęs pagrindinį personažą įkūnyti kam nors kitam, juosta įgautų daugiau jėgos ir kokybės, bent jau vaidybos požiūriu.
Per beveik dvi valandas režisierius Stilleris sumaitina šiek tiek emociškai jaudinantį, neabejotinai optimistiškai nuteikiantį, tačiau vizualiai perspaustą ir vaidybiškai ne iki galo išpildytą filmą. O kodėl būtų verta jį žiūrėti? Nes kartais, laikantis neholivudinių filmų dietos, tiesiog būtina suvalgyti ko nors saldaus.
httpv://www.youtube.com/watch?v=c1Xk-yTuFEU
Man tai labiau norisi pažiūrėti 47-ųjų versiją :)
Aš tai dažnai viską darau atbulom: reikėjo gi pirma paskaityt James Thurber „The secret life of Walter Mitty”, tada pasižiūrėt 1947 m. filmą ir tik tada imtis Stillerio versijos, o dabar bus nuo naujausio prie seniausio.
Blogumas matyt didziausias yra tame, jog tie remeikai daznai buna daug prastesni uz originala, nors techniniu galimybiu turima daug daugiau. Sis, tiesa sakant, nera toks jau visai blogas. Bet senesnis man arciau sirdies