Namų k/t: “Blue Valentine” [Rež. Derek Cianfrance] (2010).


Vienu sakiniu: Atšalusių santykių skrodimas.

Apie: Dean (Ryan Gosling) ir Cindy (Michelle Williams) susituokę šešerius metus, augina dukterį ir dirba paprastus darbus: jis – dažytojas, ji – seselė, norėjusi tapti gydytoja, bet neplanuotas nėštumas pakoregavo gyvenimą ir karjera nuplaukė dar net neįžengus į medicinos mokyklą.

Jis šiuo klausimu jokių ambicijų niekada ir neturėjo, nes gyvenimo tikslas buvo rasti tą vienintelę ir mylėti amžinai. Dar yra šuo, kuris dingsta. Veiksmas šokinėja tarp “tada”, kai pažintis tik prasidėjo su visa pradžiai būdinga euforija, ir “dabar”, kai akivaizdžiai trūksta ne tik šuns.

Citata:
“How can you trust your feelings when they can just disappear like that?”

Kodėl žiūrėti: Filmo režisierius, Derek Cianfrance, vaikystėje bijojo dviejų dalykų – atominio karo ir tėvų skyrybų. Antroji katastrofa atsitiko ir tapo įkvėpimu filmui, kuris turėjo padėti surasti atsakymus, kodėl baigiasi meilė? Ir kas kaltas?

Darbas nesiėjo nei lengvai, nei sparčiai: 12 metų scenarijaus rašymo, 67 perrašyti juodraščiai, galiausiai – pora mėnesių filmavimo. Ir jeigu režisieriaus pavardė iki šiol daugeliui nieko nesakė, tai Williams, o ypač Gosling kursto tikėtis nekukliai daug. Bet kad ir kiek tas daug, lūkesčiai nublanksta prieš rezultatą (žinia, kad abu pretenduoja į “Auksinius gaublius” ir “Oskarus”).

Apie tai, kaip buvo kuriamas autentiškas Deano ir Cindy pasaulis galima būtų pasakoti atskirą istoriją, bet pakankamai pasako tai, kad aktoriai mėnesį praleido gyvendami kaip tikra šeima, kaupdami atsiminimus – švęsdami gimtadienius, kalėdas, planuodami šeimos biudžetą ir pykdamiesi dėl nieko.

Jų pasaulio tikrumas nekelia jokių abejonių ir nepasiduoda kontrastams: kaip šeimos idilę žadančioje praeityje, išbarstytoje per visą filmą, jau pilkuoja erozijos dėmės, taip dabartyje, nors labai retai, vis dar blyksteli meilė ir viltis. Bet kadras po kadro aiškėja, kad ji pasmerkta įrimo procesui, į kurį žiūrėti nei malonu, nei lengva. Pagaliau, kai lėtą agoniją užbaigia itin emociškai nepatogi ir gana grafiška sekso scena, atomazga tampa neišvengiamai aiški.

Kodėl nežiūrėti: jeigu aktorių meistriškumas nėra pakankamas argumentas, kodėl žiūrėti.

Reziume:
filmas, paliekantis su įkyriais “kodėl?” apie aklavietes jausmų labirintuose.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=HLPbja1mc3A

Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…

fb-share-icon

4 komentarai apie “Namų k/t: “Blue Valentine” [Rež. Derek Cianfrance] (2010).

  1. Kam rasyti filmui recenzija, kuris neisejas nei DVD/Blu-ray formatu, o tik DvDScr? g-tasko.lt servas velniskai letas.

  2. Gal tam, kad tie, kurie žiūri filmus namie, dažniausiai juos ir žiūri rastus internete? Šią apžvalgą turėjom dar ir iki screenerio pasirodymo, bet va tada jau tikrai būtų klausimas, kam ją minėti, jeigu skaitytojų dauguma nėra iš UK ar pan.
    Serveris ok, kodas ir puslapis perfarširuoti bereikalingų stabdžių.

  3. „kodėl”… todėl, kad jų gyvenimas – jų tėvų šeimos istorijų atkartojimas:)

  4. Liūdnas filmas. Nors tas saulės spindulėlis atrodo žiū tuoj tuoj įšoks į gyvenimą. Iš tikro yra tos šiltos prisiminimų šviesos, bet didžiąją laiko dalį maišoma džiaugsmo ir skausmo ašaras.
    Tikroviškas filmas. Net ne todėl, kad gal kūrėjai turėjo mintį suvesti viską į tai, kad vaikai kartoja tėvų gyvenimus ar gebėjo perteikti personažų intymumą tiek dvasine, tiek fizine prasme. Asmeniškai – labiau dėl dviejų žmonių santykių trapumo ir kontrasto, gretinant šviesius ir tamsius šeimos gyvenimo momentus.
    Geras filmas. Nors mintis ir sukosi, kad Oskarui nominuotoji Michelle Williams ir kiti nemažą laiką rodomi iš nugaros, šono ir kitais judančiais gyvais rakursais, visuma perteikta įtikinamai ir nesuvaidintai. O kai aktorius nevaidina, jo aktoriniai gabumai pasiekia viršūnę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.