Namų k/t.: „Das Weisse Band“ (rež.: Michael Haneke, 2009m.).
Vienu sakiniu: Naujausias Michael Haneke darbas.
Apie: norėtųsi pradėti: „visos laimingos šeimos panašios – kiekviena šeima nelaiminga savaip“. Naivus ir pragmatiškas mokytojas pasakoja apie miestelio gyvenimą prieš karą, kuriame ima dėtis keisti, tragiški nutikimai, tačiau kaltininkai nerandami. Gyvenimas nesustoja, šeimų gyvenimai toliau eina savo, kartais iškrypusia bei amoralia vaga, po apylinkes ir toliau blaškosi vaikų gauja.
Kodėl žiūrėti? „Das weisse band“ yra tarsi trijų žanrų (drama/mystery/crime) sintezė, kurių kiekvieno esminiai elementai meistriškai supinti ir atskleisti. Jie maišomi subtiliai, nebanaliai, netgi novatoriškai: jei mistika, tai ne iš serijos „o štai jis ir pabudo“ arba, jei nepabudo, tai nuspręskit patys kodėl; jei yra nusikaltimas, tai ne toks, kad kažkas kažką užvertė, ir paskui visi galvoja, kodėl užvertė; jei drama, tai ne taip, kad visi verkia, kad verktų. Kita vertus, daug erdvės interpretacijai, tad skirta, manyčiau, specifinei auditorijai, pakankamai snobiškai, bet nebijančiai brutalumo.
Intelektuali interpretacija galima, kadangi, visų pirma, visame filme nėra nieko nereikalingo, Hanekei kiekviena detalė svarbi (pradedant kaspino spalva ir baigiant juodai – baltu fonu), nes ji atlieka funkciją, yra kokia nors metafora. Realaus, akivaizdžiai matomo veiksmo (pvz.: šaudo, gaudo, bėga) atrodytų nėra, tik nemažai siužetinių linijų, kurios vieną kitą pratęsia ir papildo. Visų antra, pasakotojas tik pasakoja, vaizdas – tik rodo, užpildyti „erdvę“ tarp to, kas yra rodoma ir kas yra sakoma, paliekama žiūrovui, todėl visas „žiūrėjimo procesas“ reikalauja budrumo. Filmas „Das weisse band“- tai savotiška nusikaltimo metafora, kurią norint dešifruoti, reikia naudotis nusikaltimo sudedamųjų dalių „trijule“: motyvas -- nusikaltimas – bausmė ir, žinoma, įkalčiai. Režisierius mėgsta socialinę tematiką, todėl „rodo“ amoralius veikėjus bei netradicines, kartais net šokiruojančias situacijas. Pradžioje pasako, kad bus papasakota istorija, kuri galbūt paaiškins vėlesnius įvykius toje šalyje. Tam panaudojamas vaikų „motyvas“, reiškiantis ir nekaltumą, ir mūsų pačių elgesio „veidrodį“ (lyg ir pratęsiant filmo „Cache“ mintį), taip pat įveliamas Pasaulinio karo „motyvas“, nors, manau, kad pastarasis tik jaukas kovoje dėl Oscarų, kas visiškai nėra gėdinga ir pats metas būtų jį gauti (M.H. gi 1942 gimimo, kiek galima laukti), be to, karas visuomet prideda globalumo bei universalumo įspūdį.
Belieka pridurti, kad daug gražių, fotografiškų kadrų (tiem, kam svarbu, kaip rodo, o ne tik ką), gerai „susukta“ intriga ir, kas labiausiai džiugina, kad pažiūrėjus palieka įspūdį, o ne tai, kad pažiūrėjai, ir pamiršai.
Kodėl nežiūrėti? Kategoriškai, jei nepatinka nei minimalizmas, nei Europos kinas, nes jis lėtas, todėl reikalauja valios pastangų, reikalauja susikaupimo bei išvis jis tamsus, o Hanekes atveju, dar verčia galvoti, ir po pažiūrėjimo nepaleidžia. Nors, man gal tai ir nėra geriausias jo filmas, bet iš 2009-ųjų „topinių“. Nežiūrėkit ir tie, kuriems nepatiko „Dogville“, nes kartais žiūrint, priminė.
Reziumė: „Das weisse Band -- Eine deutsche Kindergeschichte” (liet.: Baltas kaspinas – vokiška vaikų pasaka) ironišku pavadinimu bandymas atsakyti į klausimus: kodėl nusikalstama ir kas gali teisti, bet be „teisuoliško“ tono, dažnai skambanti frazė „Ich weiß nicht“ parodo, jog tai tik interpretacija.
Trailer’is:
liu on 
Paulius jau pažymėjo, jog filmas iš kino juostos bus rodomas KINO PAVASARYJE. Nuoroda „namų k/t” man neįdomi šioje situacijoje…
Tiesa, filmas iškovo ypatingus, neeilinius apdovanojimus ir pripažinimus. Europoje už juos didesnių nėra. Negi mes tik žinome Oskarą?
Filmas iš tiesų puikus. O ir autorė gana įdomiai sudėliojo akcentus. Sakyčiau į juostą pažiūrėta truputį iš kitos pusės.
Laukiu nesulaukiu sito filmo Kino pavasaryje…Ziureti prastos kokybes irasa (DVD screeneris yra prasta kokybe) kazkaip atrodo butu pasityciojimas is filmo…
aha, o kai žiūri iš trečios eilės arba iš salės krašto, tai režisierius pats nesuprasdamas kodėl, užmigti negali. nėra filmo (jokio), kurio nebūtų galima pilnai įvertinti žiūrint per tv. taip, kino teatre geriau, o pirmoje salėje nepalyginamai geriau negu trečioje, bet.. o ‘namų kino teatras’. man tai netrukdys pažiūrėti filmą ir kino teatre, bet visai smagu gyventi žinioje.
keista iš pauliaus girdėt, kad “nėra filmo (jokio), kurio nebūtų galima pilnai įvertinti žiūrint per tv.” atrodė aršus kino teatro ekrano šalininkas. valio.
Aršus ta prasme, kad niekada nesutiksiu, jog jokio skirtumo, kur žiūrėti filmą: namie ar kine. Filmas darytas kino teatrui, skirtas žiūrėti kino teatre. Todėl kiekvieną savo top10 filmą atradęs rodomą k/t, būtinai nueisiu ir pažiūrėsiu.
Gražu – net 2jose kategorijose nominuotas poposkarams.
Tai vat, ir už kinematografiją. Ir kaip žiūrėt filmą, kuris įvertintas tokioj kategorijoj, iš DVD screenerio?
Iš mano reziume apie filmą: “Puikus operatoriaus, meno direktoriaus darbas ir puikus aktorių kolektyvo bei likusių filmo elementų suvaldymas.” Nu blyn, panašu, kad galima įvertinti operatoriaus darbą ir iš screenerio? Sakau, apie ką mes kalbėsim, jeigu tu filmą pamatysi trečioj salėje, trečioje eilėje krašte, o aš per vidurį pirmos salės? Sakysiu, kad fyg tu ten galėjai ką matyti?
p.s. kompiuteryje padarytas “Avatar” irgi už cinematography įvertintas :)))
Man patiko filmo intensvumas. 2 val. su kažkiek, bet jokio nonstopo. super.