Namų k/t.: „Das Weisse Band“ (rež.: Michael Haneke, 2009m.).

Vienu sakiniu: Naujausias Michael Haneke darbas.

Apie: norėtųsi pradėti: „visos laimingos šeimos panašios – kiekviena šeima nelaiminga savaip“. Naivus ir pragmatiškas mokytojas pasakoja apie miestelio gyvenimą prieš karą, kuriame ima dėtis keisti, tragiški nutikimai, tačiau kaltininkai nerandami. Gyvenimas nesustoja, šeimų gyvenimai toliau eina savo, kartais iškrypusia bei amoralia vaga, po apylinkes ir toliau blaškosi vaikų gauja.

Kodėl žiūrėti? „Das weisse band“ yra tarsi trijų žanrų (drama/mystery/crime) sintezė, kurių kiekvieno esminiai elementai meistriškai supinti ir atskleisti. Jie maišomi subtiliai, nebanaliai, netgi novatoriškai: jei mistika, tai ne iš serijos „o štai jis ir pabudo“ arba, jei nepabudo, tai nuspręskit patys kodėl; jei yra nusikaltimas, tai ne toks, kad kažkas kažką užvertė, ir paskui visi galvoja, kodėl užvertė; jei drama, tai ne taip, kad visi verkia, kad verktų. Kita vertus, daug erdvės interpretacijai, tad skirta, manyčiau, specifinei auditorijai, pakankamai snobiškai, bet nebijančiai brutalumo.

Intelektuali interpretacija galima, kadangi, visų pirma, visame filme nėra nieko nereikalingo, Hanekei kiekviena detalė svarbi (pradedant kaspino spalva ir baigiant juodai – baltu fonu), nes ji atlieka funkciją, yra kokia nors metafora. Realaus, akivaizdžiai matomo veiksmo (pvz.: šaudo, gaudo, bėga) atrodytų nėra, tik nemažai siužetinių linijų, kurios vieną kitą pratęsia ir papildo. Visų antra, pasakotojas tik pasakoja, vaizdas – tik rodo, užpildyti „erdvę“ tarp to, kas yra rodoma ir kas yra sakoma, paliekama žiūrovui, todėl visas „žiūrėjimo procesas“ reikalauja budrumo. Filmas „Das weisse band“- tai savotiška nusikaltimo metafora, kurią norint dešifruoti, reikia naudotis nusikaltimo sudedamųjų dalių „trijule“: motyvas -- nusikaltimas – bausmė ir, žinoma, įkalčiai. Režisierius mėgsta socialinę tematiką, todėl „rodo“ amoralius veikėjus bei netradicines, kartais net šokiruojančias situacijas. Pradžioje pasako, kad bus papasakota istorija, kuri galbūt paaiškins vėlesnius įvykius toje šalyje. Tam panaudojamas vaikų „motyvas“, reiškiantis ir nekaltumą, ir mūsų pačių elgesio „veidrodį“ (lyg ir pratęsiant filmo „Cache“ mintį), taip pat įveliamas Pasaulinio karo „motyvas“, nors, manau, kad pastarasis tik jaukas kovoje dėl Oscarų, kas visiškai nėra gėdinga ir pats metas būtų jį gauti (M.H. gi 1942 gimimo, kiek galima laukti), be to, karas visuomet prideda globalumo bei universalumo įspūdį.

Belieka pridurti, kad daug gražių, fotografiškų kadrų (tiem, kam svarbu, kaip rodo, o ne tik ką), gerai „susukta“ intriga ir, kas labiausiai džiugina, kad pažiūrėjus palieka įspūdį, o ne tai, kad pažiūrėjai, ir pamiršai.

Kodėl nežiūrėti? Kategoriškai, jei nepatinka nei minimalizmas, nei Europos kinas, nes jis lėtas, todėl reikalauja valios pastangų, reikalauja susikaupimo bei išvis jis tamsus, o Hanekes atveju, dar verčia galvoti, ir po pažiūrėjimo nepaleidžia. Nors, man gal tai ir nėra geriausias jo filmas, bet iš 2009-ųjų „topinių“. Nežiūrėkit ir tie, kuriems nepatiko „Dogville“, nes kartais žiūrint, priminė.

Reziumė: „Das weisse Band -- Eine deutsche Kindergeschichte” (liet.: Baltas kaspinas – vokiška vaikų pasaka) ironišku pavadinimu bandymas atsakyti į klausimus: kodėl nusikalstama ir kas gali teisti, bet be „teisuoliško“ tono, dažnai skambanti frazė „Ich weiß nicht“ parodo, jog tai tik interpretacija.

Trailer’is:

Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…

MES DAR RAŠĖM:

1. Michael Nyman Band ir jo pilkosios kojinytės* (Lapkričio 27 d., Vilnius). Vakar Nacionalinėj Filharmonijoj vykusį festivalio “Gaida” uždarymo koncertą su...
2. Namų k/t:“Away we go“ (rež.: Sam Mendes, 2009m.) Vienu sakiniu: švelnus parėjimas nuo plebėjiškai saulėtų vakarų prie...
3. Namų k/t.: „Shrink“(rež.: Jonas Pate, 2009m.) Vienu sakiniu: užprogramuota būti geru. Apie: būna pasitaiko, jog ir...