Vienu sakiniu: keistuolis filmas.

Apie: kur skaičiau, ten rašo, jog pagal to paties pavadinimo knygą apie Pietų Afrikos degradaciją ir moralinį nuosmūkį… Bet aš taip nepasakyčiau… Pasakyčiau, kad viskas daug globaliau.

Taigi. Afrika. Gan pašlemėkiškas dėstytojas paįvairinimui suvedžioja vieną savo studenčių, „romanui“ iškilus į viešumą, kyla mažumėlę skandaliukas, bet kadangi visa situacija jam per daug menka, jog rūpėtų, jis, ciniškai burbtelėjęs kažką žurnalistams, susipakuoja daiktus ir išvažiuoja pas savo dukterį, į jos trobelę kažkur laukymėj. O štai ten vyksta žiaurūs dalykai…

Intriga: ją išprievartauja trys vyrai, ji pastoja, be abejo, vaiką ruošiasi gimdyti, horizonte pasirodo vienas iš prievartautojų, o ji jį vadina irgi vaiku… ir praktiškai susituoktų su juo, jei būtų vyresnis… Čia kuriam žemynui būdingas toks elgesys?

Kodėl žiūrėti? Visų pirma, nė vienas iš dviejų pagrindinių veikėjų – tėvas (David Lurie, vaid.: John Malkovich) ir dukra Lucy (Jessica Haines) nėra koki ten Afrikos genties atstovai – laukiniai. Jie – emigrantai. David – tikras cinizmo grynuolis, dukart vedęs ir dukart išsiskyręs, kalba citatom, jau nekalbant apie tai, kad jis literatūros dėstytojas. Lucy irgi neatsilieka, skaito sau Joyce ir vargo nemato… Bet viena juos skiria ir dar kaip: Lucy taikosi prie kitų, ji priima ir sugeria aplinką, kitaip tariant, Afrika jau joje gyvena, jau „išplovė smegenis“. O David, priešingai, jis Vakarų pasaulio atstovas, kai reikia, suvedžioja, kai negali, nusiperka, kitaip tariant, tenkina savo poreikius, nevaržomas moralinių nuostatų, tad natūralu, jog nesupranta savo dukrelės.

„Disgrace“ – įdomus tuo, kad viskas čia „aukštyn kojom“, neina visažiniškai linksėti galva, nes tiesiog ištisai neaišku, ko laukti. Be siužetinių vingrybių, operatoriaus darbas puikus, ir nors tai ir neprimena „The Constant Gardener“ (filmas irgi „apie Afriką“). Ypatingų spalvų suteikia John Malkovich, kuris ir taip „mėgsta būti keistas“, bet kartu yra ir atsvara, neleidžianti „numarazminti“ visko.

Kodėl nežiūrėti? Na, atrodytų, pabaiga sujungė visas skirtybes, parodė, kad visgi kaip ten bebūtų, vienišumas – net ir stipriųjų demonas, verčiantis daryti viską, kad vienatvės nebeliktų. Net ir keisčių keisčiausius sprendimus. Nepaisant to, man pritrūko vienovės, ryskesnio rodomų vaizdų įprasminimo, nuoseklumo – režisierius paskubėjo.

Reziumė: perliukas, skirtas, kad neužaktų akutės, pripratusios prie tradicijų (tokių tradiciškų kaip pvz.: „Coco Avant Chanel“ – susimildami nežiūrėkit).

httpv://www.youtube.com/watch?v=nqvIssZT6cg

Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…