Vienu sakiniu : Psichologiškai sunkus išbandymas tikram snobui.

Apie: Po 15metų belangėje Juliette Fontaine, kurią vaidina Kristin Scott Thomas („The English Patient“, „The Horse Whisperer“) apsigyvenus savo jaunesnės sesers šeimoje, pradeda gyventi iš naujo, ieško darbo ir kitaip adaptuojasi.

Intriga: Juliette Fontaine buvo nuteista už savo šešiamečio sūnaus nužudymą.

Kodėl žiūrėti: iš pirmo žvilgsnio apgaulingas pavadinimas ( Liet.: „Aš tave mylėjau taip ilgai“), prancūzai ir Kristin Scott – Thomas, rodos, nuteiktų romantiniam vakarui prie vyno taurės, tačiau,o, bet, pasirodo, tatai tiesiog optinė apgaulė. Nuo pirmos filmo sekundės į akį krenta dokumentiškai realistiški kadrai – galbūt bandymas parodyti, jog situacija įtikėtina bet kam, bet kada, taip pat ir visiškai neromantiška pagrindinė jo herojė – stojiška, atšiauri -- kurios neina nei palaikyt, nei nekęst (čia tiem, kas mėgsta susitapatinti su filmo/knygos veikėjais) ir taip sukelia vos ne vidinį konfliktą.

Kontrastas tarp ledinės ledi Juliette ir šiltai šeimyniškos ją supančios, bet jokiu būdu ne jos, ne šeimos, kurie ją palaikė visada, o ne tik dabar, aplinkos tik paaštrina mintyse viso filmo metu besisukantį klausimą – intrigą „kodėl?… Kaip?“

Didelis filmo pliusas, jog ilgainiui viskas atsiskleidžia ne taip, kaip atrodė nuo pat pradžių – charakteriai auga palaipsniui, taip palikdami netikėtumo efektą.

„Socialinėse dokumentikose“ , kur visi labai laikosi, o paskui pratrūksta „staiga“, paprastai visą žiūrėjimą nubraukia pabaiga, bet šiuo atveju, pabaiga padaryta itin preciziškai, neperspaustai, kad pavydėtų ir pats Michael Haneke.

Kodėl nežiūrėti: Emociškai slegia toks šaltumas, neleidžia atsipalaiduot ir žiūrėt filmo, užsidėjus koją ant kojos, dialogai taupūs, bet daug pasakantys, na, o tikro happy end‘o, žinoma, nėra. Jau nekalbant apie lengvą laisvalaikio praleidimą – jo irgi nėra.

Reziumė: vertas dėmesio kino debiutas.

Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…