Vienu sakiniu: temperamentinga, gražu.

Apie: Berniokas atkeliauja nekviestas pas vyresnįjį brolį, kuris išsižadėjęs savo buvusio gyvenimo, pradedant vardu ir baigiant viso gyvenimo kūryba, bet dialogas pamažu mezgasi ir aiškėja įvairių niuansėlių.

Kodėl žiūrėti? Pirmiausiai, tobulas vaizdas. Kiekvienas, absoliučiai kiekvienas kadras lyg iš atviruko (atviruko sąvoka… na, žinoma, atvirukai ne proginiai, labiau, tarkim, meniški), kiekviena smulkmena apgalvota:šešėliai, kampai. Vaizdo dinamiką papildo sprendimas išreikšti veikėjų būseną, kad praeitis valdo dabartį, nes pastaroji svarbesnė, ryškesnė: praeitį nufilmuoti spalvotai, o dabartį – ne. Praeitis eina kartu, sudarydami vientisą, psichologinę būseną atskleidžiantį vaizdą, kurį papildo siurrealistinės šokio ir teatro vizijos.

„Tetro“ tarsi iš dviejų: dviplanis praeities ir dabarties junginys, du broliai, dvi kalbos (ispanų ir anglų), dvi kultūros. Jaunesnysis Bennie (vaid.: Alden Ehrenreich, beje, labai panašus į jauną DiCaprio, tad belieka palinkėti stiprybės) – siekia brolio kaip tilto į savo paties praeitį, bando per jį sužinoti, kas pats yra. Tetro (Vincent Gallo)- puikiai atskleistas depresyvus, besislepiantis po sau prisimesta cinizmo kauke kaip būdu save apsaugoti, charakteris. Problematiška asmenybė. Jo „gyvenimo draugė“ Miranda (Maribel Verdú)– neįprastas moters tipažas, moteris – draugas, bet ji tik tarpininkė, todėl neypatingai atskleista.
Viso filmo metu nuosekliai pereina daugybė nuotaikų (atstūmimas, vienatvė, depresija, džiaugsmas, atradimas ir t.t.), visa skalė, bet visos jos su tam tikru melancholiškumo atspalviu, nieko perspausto. Kad nebūtų taip emocionalu, vis „įmetama“ gero ir subtilaus humoro, ypač žavutis kone viso kino industrijos pašiepimas su kritike (visų kritikų šaržu) „Alone“ (Carmen Maura), nuo kurios nuomonės priklauso viskas, kas susiję su kinu (hm…).

Būtiniausiai norisi paminėti fantastišką muziką (Osvaldo Golijov), jau seniai teko girdėti tokį įspūdingą garso takelį, pridedantį tiek šarmo.

Tolygus veiksmas bei tobulas vaizdas leidžia, tikrąja to žodžio prasme, mėgautis filmu, nepaisant to, jog kalbama apie skaudžius dalykus (šeimos meilė, kūryba, asmeninės tragedijos), apie jautrias asmenybes.

Kodėl nežiūrėti? Na pats siužetas gal ir nėra iš labiausiai kerinčių ir baisiausiai intriguojančių, bet ne intriga čia svarbu. Retsykiais krenta į akis keletas kiek ištęstų teatralizuotų momentų. Neturi apdovanojimų (bent neradau, kad turėtų). Jei nepatinka grožis, nes čia jo daug.

Reziumė: gurmanams. Kaip pats Francis Ford Coppola sakė, tai filmas, kokius jis visada norėjo daryt…Absoliuti vaizdo, garso ir minčių dermė.

Trailer’is:

Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…