Namų k/t: „I am Love“ /Io sono l’amore/ [Luca Guadagnino] (2009)

Vienu sakiniu: gyvenimas ir pabėgimas iš aukštuomenės vakuumo.

Apie:  Ema (Tilda Swinton) – donna di classe, gyvenanti pagal aukštuomenės žaidimo taisykles, kur didžiausi rūpesčiai ir pasiekimai susiję su uždarais priėmimais namuose. Į vieną iš jų susirenka trys dinastijos kartos, kad išgirstų, kaip familijos galva, papostringauja apie vienybę šeimoje ir praneša, kad tekstilės verslą palieka sūnui ir anūkui. Vakarienė baigiasi, o šeimos saga tęsiasi kaip vien tik Emos istorija, ore kybant klausimui, kaip ilgai galima gyventi muziejaus sąlygomis ir, kada atsitiks kas nors, dėl ko dinastijos idilei bus galas.

Citata: “What is going on behind a very quiet person who is been told over the years, in a very soft way, to sleep forever? What happens when she wakes?” (Guadagnino, “Sight & Sound”, 2010)

Kodėl žiūrėti: Luca Guadagnino ir Tilda Swinton, temperamentų skirtumo prasme – keistas režisieriaus ir mūzos duetas, kurio galėjo ir nebūti, jeigu ne pietietiškas italo įkyrumas, kviečiant britų aktorę filmuotis. Dabar, tai jau trečias bendras darbas, kuriame Swinton atskleidė savo įvairiapusiškumą lyginant su ankstesniu įsimintinu vaidmeniu (“Julia”, rež. E. Zonca, 2008). Daugelį niuansų palikdama tarp eilučių, ji intravertiškai juda nuo vienos juslingumo kulminacijos prie kitos, t.y. nuo lėkštės krevečių prie meilės žolynuose, neišvengiamai kaupiantis vidinių konfliktų debesims.

Metaforas mėgstantys kritikai sako, kad “I am love” jiems primena  operą, o Swinton kuriama Ema – solo partiją, dominuojančią orkestro triukšme. Režisieriui, matyt, labiau prie širdies dailės/architektūros kalba ir jis savo stilių vadina barokiniu minimalizmu – suprantamiau tariant, balansavimu tarp prabangos pertekliaus, abstrakčios simbolikos ir senos kaip pasaulis istorijos. Nieko naujo galite pagalvoti, ir būsite teisūs, nes nostalgija Italijos kino aukso amžiui čia akivaizdi, kaip ir Antonioni bei Visconti įtaka.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=TZBrWVvn9xA

Kodėl nežiūrėti?

Jeigu Swinton puikiai pavyko perteikti ledinės moters atsibudimą iš siestos snaudulio, tai visa kita lieka periferijoje, kurioje daug,  apie viską (vaikus, verslą) ir per ilgai. O kai kurie esminiai momentai taip ir lieka gilioj paslapty. Čia gal mano neįžvalga, bet taip ir neaišku, kuo būtent jos nekalbus meilės objektas sužavėjo, be to, kad mokėjo ruošti valgyti, buvo jaunesnis ir priklausė kitam socialiniam sluoksniui, bet tarkim, kad meilėje ne visada yra priežastinis ryšys.

Reziume: pagal skonį ir nuotaiką, vieniems – dekoratyvi melodrama, kitiems – terapija nuo saulės trūkumo ir depresiją keliančio kino perdozavimo.

4 komentarai apie “Namų k/t: „I am Love“ /Io sono l’amore/ [Luca Guadagnino] (2009)

  1. Būtent straipsnyje identifikuotas herojės poelgių motyvų nebuvimas (čia padėtų jau ne įžvalga, o nebent vaizduotė) man ir tapo didžiausiu trūkumu, kuris kažkiek suerzino ir neleido filmo vertinti aukščiau nei kaip gražių, estetiškų vaizdų rinkinio

    1. aha. apskritai jos visa „drama“ be jokios motyvacijos. jie taip nešneka nieko, kad iš kur ta tarnaitė suprato, kad reikia daiktus dėtis, net prajuokino:D

  2. Mano nuomone, būtent tas akivaizdaus, kaip sakote, priežastinio ryšio jų meilėje nebuvimas ir yra pati esmė viso proceso. Filmas, bent jau man, toli gražu ne apie meilę kaip įsimylėjimą ar kaip meilę tarp dviejų žmonių. Filmas yra apie meilę sau daug daugiau nei apie meilę kitam. Ir visiškai nebūtinas jos poelgių motyvų akivaizdus pateikimas, palikti tai (būtent) vaizduotei, palikti žiūrovui klausimą, o ne atsakymą, yra dažnai prasmingiau.
    Ir šiaip, aistrai nelabai svarbu bei socialinis sluoksnis nei gaminamo maisto skanumas.

  3. Atrodo labai keistai kritika dėl atsakymų nepateikimo arba dėl nesupratimo, kokios motyvacijos vedama ji pasielgė būtent taip, o ne kitaip.

    Kodėl turėtų būti atsakymai, ir jeigu jie būtų ar filmas būtų geresnis? Mano nuomone, tikrai ne.

    Galbūt šios kritikos autorė laukia politinės žinutės? Maždaug, kodėl turi rūpėti Italijos aristokratai, kada Afganistane, Irane, Lietuvoje…

    Tuomet reikia skirtį kiną kaip politinį – konceptualųjį meną ir kiną kaip estetiką. Arba prisiminti amžinąsias klasikinio meno temas, kurių šiame filme gausu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.