Dviem sakiniais: „Meilės istorijos ne visada kalba apie meilę ir ne kiekvienoje išgirsi „aš tave myliu”. Ir vis tik tai yra meilė”.

Senokai teko džiaugtis Gérard Depardieu vaidmeniu (tai nereiškia, kad trūksta vertų džiaugsmo), bet šis į akis patekęs „netyčiukas” yra maloni išimtis. Netikėta penkiasdešimtečio prasčioko ir gerokai vyresnės kūdutės intelektualės močiutės pažinties istorija man primena „Before Sunrise” ir „Before Sunset” žavesį, o svarbiausia tai, kad kartais svarbiausia yra ne tai, kas įdedama į aktorių lūpas, bet kaip jie tai ištaria, kaip jie kalbasi akimis. Ir net negali sakyti, kad puiki Gérard Depardieu ir Gisèle Casadesus vaidyba ištempia silpną filmą – jų herojai kiek labiau sofistikuotoje aplinkoje net negalėtų egzistuoti, ką jau ten bekalbėti apie tai, jog kažkas nuoširdumu panašaus galėtų įvykti kino festivaliuose išaukštintame filme (beje, kino kritikai apie šį atsiliepia labai palankiai). Tikiu, kad kažkam „La tête en friche” („My Afternoons with Margueritte”) pasirodys perdėm sentimentalus ar net klišinis ir su jiems nebus prasmės įrodinėti, kad taip nėra, tačiau man patiko kino apžvalgininko Paul Byrnes mintis su kuria ir norėčiau užvynioti šį pristatymą: „The danger is that it becomes sentimental, but there is a difference between sentiment imposed and sentiment earned. The film has only the latter”.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=flgBaCdBhGU