Vienu sakiniu: Prancūziška meilės istorija su Woody Alleno prieskoniu.
Apie: Jie atsitiktinai susipažįsta gatvėje, kai ji atvykus dienai darbo reikalais, svetimam mieste paklausia, kur būtų galima rasti taksi, o jis pasisiūlo pavežėti. Netikėta pažintis virsta nuostabia diena ir puikiu vakaru, bet kai ateina laikas išsiskirti ir jis nori, kad šis susitikimas baigtųsi atsisveikinimo bučiniu, ji, nors širdis sako kitaip, atsisako, nes… Jie abu turi antrąsias puses, o negali būti tikras, sako ji, jog bučinys bus be pasėkmių: „Prieš pasibučiuodamas negali žinoti ar bučinys bus trumpas ir nereikšmingas, ar ilgas bei intymus”. Tai pasakius ji papasakoja tikrą vieno bučinio istoriją, tačiau su sąlyga, kad jie niekada daugiau nesusitiks. „Apie” dalį noris reziumuot citata iš vieno JAV kritiko teksto: „Cautionary words are spoken about the dangers of following your heart – and the danger if you don’t”.
Kodėl žiūrėti? Nors Emmanuel Mouret filmas Prancūzijoje pasirodė dar 2007, į mano radarus jis pateko tik šių metų pradžioje, o tai tiesiogiai susiję su juostos pasirodymu JAV kino teatruose. Tie, kurių „Shall We Kiss?” neužkabins, galės pasiremti jau akivaizdžiu faktu – bent pagal imdb.com filmas nei susirinko kokių kino apdovanojimų, nei buvo jiems nominuotas. Tačiau, neabejoju, kad bus ir tokių kaip aš, kuriems ši istorija pasirodys romantiška, elegantiška ir, kas svarbiausia, šarminga.
Ne, kai sakau, kad filmas su Woody Aleno prieskoniu, tai nereiškia, jog ekrane tarytum matai Woody Alleną, tik prancūziškai. Greičiau jau tai, kad ši tik Prancūzijoje galėjusi gimti istorija nuolat žybteli subtilia ironija ir humoru. Situacijos ir atmosfera čia ne isteriškai perspausta (todėl kartais atrodo, kad „Shall We Kiss?” yra tiesiog pasmerktas dinamiškesniam amerikietiškam remake’ui), bet subtili ir ironizuojanti pačią kultūrą, kurioje tai vyksta – sterilus namų dizainas, intelektualūs pokalbiai, vyno taurės. Siužetiniai vingiai nors iš dalies ir nuspėjami, dažniau primena ne kažką iš gerai atkaltų scenarijų, bet iš „Pagauk kampą” improvizacijų – absurdiški, tačiau tuo pačiu ir begaliniai naivūs, šilti ir mieli, nes sukasi ne apie santykinai kosmines problemas, bet meilės pinkles, trikampius bei keturkampius į kuriuos kiekvienam yra tekę pakliūti. Čia viską išveža „Kaip?” tik tas kaip jokių būdų nėra prikaustanti vaidyba, pritrenkiantis operatoriaus darbas ar pribloškiantis scenarijus – šarmo gamybos kino mokyklose nemokina, tiesa, ir jo pagavimas – individualus reikalas. Mano sielai čia ironiškas „Before Sunrise” ar „Before Sunset” variantai, o ar suveiks „Shall We Kiss?” jums, priklauso tik nuo tų romantiškų paslapčių, kurias turite savo galvoje.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=q1YmwkwJL3o
o garso takelis tai kaip iš filmo Amelija iš Montmartro?
ouu noriu pažiūrėti!! ;)
Ne, garso takelis kaip iš Čaikovskio „Spragtuko” :)
Kur gauti sita filma???
rusiškai vadinasi „Давай поцелуемся” ir yra pilnai internete
torrentuose, bent jau prancūzišku pavadinimu pavyko rasti. turi būti btjunkie ar panašiuose.
hm, nereikia, pauliau, minėt tokių dalykų kaip „before sunrise/sunset”, nes sukelia didelių lūkesčių tokio žanro filmui :) galbūt todėl šitam lengvam naiviam absurdėliui nepavyko mūsų pavergti.
tavęs, Lukai, tai beveik niekas nebepavergia, bet čia jau sena nuvalkiota tema :) o palyginimai yra palyginimai – reikia mokėti juos priimti. juk ir before ss minimi ir allenas – viskas aišku, kaip ant delno. negali sakyti, kad tai labiau panašu į magnolia ar kietas riešutėlis negu tai, ką paminėjau.
na, iš dalies galima kažkiek sutikt su minėtais panašumais, bet aš tik pasiguodžiau, kad tie dalykai suformavo didesnius lūkesčius nei reikėjo. ir šiaip akcentai kažkaip man susikeitė. Tarkim, tavo sakinys “Čia viską išveža “Kaip?” tik tas kaip jokių būdų nėra prikaustanti vaidyba, pritrenkiantis operatoriaus darbas ar pribloškiantis scenarijus — šarmo gamybos kino mokyklose nemokina, tiesa, ir jo pagavimas — individualus reikalas.” žiūrint filmą susivirškino atvirkščiai, t.y. „bandyta paveikt šarmu, bet jis niekaip neatpirko vidutiniškos vaidybos ar to naivaus absurdo situacijų ir jos rutuliojimo”. beje, šarmas kaipo toksai – taip pat individualus dalykas.
o ta sena nelemta tema “nebepavergia”… ne, nerutuliosiu ilgai :) tiesiog @g. to retai tebūna, nes arba kažkieno kito nepavergia ir todėl neparašo, arba praeina noras rašyt, arba pavergimas pasensta.