Vienu sakiniu: Filmų „Eternal Sunshine of the Spotless Mind”, „Being John Malkovich” ir „Adaptation” scenaristo režisūrinis debiutas.

Apie: Teatro režisierius Caden Cotard (aktorius Philip Seymour Hoffman) stato naują pjesę. Tuo pačiu jo gyvenimas eina velniop. Jo žmona kartu su dukra Olive išvyksta į savo mini piešinių parodą Berlyne ir negrįžta, jo psichoterapeutei geriau sekasi prastumti eilinį savo bestselerį negu sugrąžinti žmogui jo paties gyvenimą, nauji santykiai su Hazel neišsirutulioja, o viską vainikuoja nuolat apie save primenanti prastėjanti fiziologinė būsena. Tokį gyvenimą Caden Cotard tikisi palikti praeityje po to, kai laimi MacArthur Genius fondo apdovanojimą. Gautus pinigus jis nusiteikia investuoti į epinio masto negailestingos realybės ir begalinio nuoširdumo spektaklio statymą į kurį galėtų pasinerti visa galva. Gyvenimas tampa teatru, teatras padeda atrasti gyvenimą.

Kodėl žiūrėti? Du dalykai: Charlie Kaufman ir Philip Seymour Hoffman.

Pamenu, kaip mane nustebino vieni JAV vykstantys kino kritikų apdovanojimai, kuriuose Philip Seymour Hoffman gavo metų aktoriaus apdovanojimą (už „Before the Devil Knows You’re Dead” (2007), „Charlie Wilson’s War” (2007) ir „The Savages” (2007), nors tuo pačiu už geriausią vaidmenį buvo įvertintas ne jis. Iš pradžių atrodė nelogiška, tačiau viskas susidėjo į vietas – 2007 Hoffmanas gal ir neturėjo pritrenkiančio vaidmens (nors man jo pasirodymas „Before the Devil Knows You’re Dead” yra nerealiai puikus), tačiau, kai pažiūri, kiek ir kokių vaidmenų jis padarė per metus, supranti, jog šiuo metu aktorius ant bangos. Perlipus į 2008 sezoną tendencija išlieka – įtikinantis keistuolio, nesirealizavusio ir savęs neatradusio Caden Cotard vaidmuo filme „Synecdoche, New York” ir „Oskarinis” pasirodymas filme „Doubt” („Abejonė”).

Charlie Kaufman scenarijiniai darbai, man atrodo, turėtų būti pavyzdys, siekiamybė kiekvienam scenaristui. Visi jo, pirmam sakiny išvardinti, darbai buvo nominuoti „Oskarui”, o „Eternal Sunshine of the Spotless Mind” galiausiai jį gavo. Darbas su Spike Jonze ir Michel Gondry (pastarojo įtaka čia jaučiasi gerokai stipriau) akivaizdžiai davė vaisių, nes pirmas Charlie Kaufman režisūrinis (scenarijus čia, aišku, irgi jo) jau yra apaugęs kultinio, klasikinio filmo statusu.

Taip, kažko jis neišlaikys prie ekrano dvi valandas ir tikrai negali konkuruoti su blizgančia ir dinamiška savaitgaline „Eurovizija”, pasakiškais, crazy ar trileriniais jo kitais darbais, bet filmo gylis, herojų analizė ir po filmo nepleidžiančios bei nuolat kylančios mintys, leidžia „Synecdoche, New York” statyti prie geriausių 2008 metų darbų ir verčia laukti naujų Charlie Kaufman darbų.

Vienišumas, meilė, savirealizacija, homoseksualumas, atsitraukimas, susitaikymas, mirtis – Charlie Kaufman eina per visą artisto gyvenimą ir ieško atsakymo: kokia viso to prasmė? kodėl? Daugybė simbolių (nei vieno nepaaiškinamo), žemyn tempiančių nuotaikų, gyvenimo apmąstymų, žaidimų vaizdais, žodžiais – „Synecdoche, New York” gali būtų per sunkus „eiliniam” žiūrovui, bet žiūrint tai, kaip į Charlie Kaufman darbą, šiai dienai tai gali būti stipriausia ir giliausia, ką jis padarė.

Reziume: Vieno tinklalapio kino apžvalgininkai reziumuodami savęs lyg klausia: Ar žiūrėčiau dar kartą? „Synecdoche, New York” atveju reiktų atsakyti: Būtina. Ne todėl, kad jis labai geras (taip ir yra), bet todėl, kad praryti tokio gylio darbą vieno karto nepakanka.

Traileris:
httpvh://www.youtube.com/watch?v=dhMsJ0_6YdQ

Nuorodos:
http://www.imdb.com/title/tt0383028/

Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…