„Kas bus, jei užuot jautę, kad esame prie naujo nuostabaus žemyno, kupino perspektyvų ir galimybių, slenksčio, pradėsime jaustis taip, tarsi būtume perpildytoje gelbėjimosi valtyje audringoje jūroje, kovodami dėl galimybės pasilikti valtyje ir pasirengę užmušti kitus kovoje dėl maisto ir vandens likučių?”
Tokį retorinį klausimą knygoje „Tai pakeis viską” (orig. This Will Change Everything: Ideas That Will Shape the Future, 2009) užduoda Brian‘as Eno‘as ir sako, kad viską pakeis nuojauta, kad reikalai blogės. Po kelerių metų kaip nuogąstavimo patvirtinimas pasirodė Naomi Klein knyga „Tai viską keičia: kapitalizmas prieš klimatą” (orig. This Changes Everything: Capitalism vs. the Climate, 2014) ir parodė, kaip tie reikalai pablogėjo. Pablogėjo ir vis blogėja taip, kad Klein drąsiai galėjo knyga pavadinti „Tai viską pakeitė”.
Zero waste, tirpstančių ledynų, globalinio atšilimo, švarios energetikos, iškastinio kuro kaip nuodo, lenktynių su rūšių išnykimu ir panašios temos jau tapo mūsų kasdienybe. Tiesa, labiau kaip vis dar stokojanti būtinosios neišvengiamybės, nes gajus dar pojūtis „manęs tai neliečia” – visi tie tirpsmai ir potvyniai vyksta kažkur ne mano pasaulyje, ozono sluoksnis taip aukštai, kad jo tikrai nematau. Nors vis dažniau pasirokuojame apie šiltą žiemą (negebančią iššaldyti erkių), staigias lyg tropinių musonų liūtis (skandinančias sostinę ir kitus didmiesčius), be proto augančią žolę (pernai pjaudavau kartą į mėnesį, o dabar kas savaitę), tuščią žvejo krepšį (nes anais laikais stintas veždavome bulvių maišais), būtinybę daugiabutyje turėti kondicionierių (nes per tuos šiltus plastikinius langus nė skersvėjis nepraeina). Ir apie dar šį tą iš socialinės, politinės, ekonominės sferos, kurias keičia nesikeičiantis kapitalizmas ir jau pasikeitęs klimatas.
Naomi Klein savo knygoje „Tai viską keičia” būtent apie tai ir rašo. Tik retai leidžiasi iki smulkaus buitinio lygmens, nors ir prisipažįsta, kad ši knyga gimė iš baimės, jog jos vaikai nebematys briedžio, šikšnosparnio ir kitų gyvūnų, kurie dėl klimato kaitos žūsta dešimtimis tūkstančių kasdien. Naomi knyga nesileidžia į kiekvieno individo būtinybę gyventi be atliekų, ji – daug globalesnė, stengiasi aprėpti visą žemės rutulį, ima už ragų stambiausius klimato teršėjus, tiesiai nepasako, bet tarp eilučių galima suprasti (ir tai jau ne nauja mintis), kad atskiri individai klimato pokyčiams nebepasipriešins, nes tam reikia visuomenių, tautų, visos žmonijos pajėgų.
Klimato krizė yra daugiasluoksnė, persipynusi su įvairiausiomis gyvenimo ir mokslo sritimis, todėl sudėtinga apie ją parašyti paprastai ir trumpai. Tad ir „Tai viską keičia” gali kiek išgąsdinti savo apimtimi (500 psl.), įskaitant 60 puslapių išnašų, kur sudėta papildomų nuorodų į citatas, statistinius duomenis, straipsnius ir kitus faktus, kuriais paremtas knygos tekstas.
Norint apžvelgti viską, kas knygoje minima, reikėtų keliariopai ilgesnio teksto, negu šis, tad apsiribosiu tik akcentais ir asmeniniais, labiausiai sukrėtusiais, atvėrusiais akis atradimais.
Klein neužsiima būrimu iš kavos tirščių, ji supranta, kad visos su klimatu susijusios prognozės yra gana spekuliatyvios, kad suprojektuoti tikslią Žemės elgseną su dabartinėmis technologinėmis galimybėmis vis dar neįmanoma, todėl tėškia ant stalo jau įvykusius faktus, su kaupu išsipildžiusias prognozes, kurių metas jau suėjo, šansus, kuriais nebuvo pasinaudota, klimatologų mokslinius tyrimus, nuomones, kurių pagrindas yra nupirkta politika ir piešia kapitalistinį tinklą, kuriame didžiausi planetos teršėjai meta didelius pinigus dėl galimybės toliau vykdyti savo žudančią veiklą.
Knyga pradedama nieko naudingo nedavusiu didžiausių taršos šalių susitarimu dėl rūpesčio, kad klimatas neįšiltų daugiau kaip 2°C, tada tęsiama apie klimato kaitos neigėjus ir jų finansuotojus, kurie puikiai atliko savo juodą darbą ir kiek įmanoma nutolino rūpestį klimatu. Naomi viešina minėtų veikėjų pavardes (tarp jų ir Billas Gates’as, Richardas Bransonas, ir Barack’as Obama), firmų pavadinimus (tokių kaip „BP”, „Shell” ir kitų), vidinius įmonių dokumentus, iš kurių paaiškėja ne vienerius metus visuomenei skleistas melas, kad korporacijos, net puikiai suprasdamos daromą poveikį ar keliamą riziką aplinkai, deklaruodamos žaliąsias vertybes, vis tiek siekia tik susikrauti dar didesnį pelną, o ne imtis žalesnės strategijos, Klein pateikia finansavimo schemas, kurių pagalba teršėjai pasiekia universitetus, viešąjį sektorių, žiniasklaidą, politikus. Ne atsitiktinai knygos pabaigoje autorė dėkoja asmenims, kurie padėjo knygos tekstą parengti taip, kad būtų išvengta teisinių ginčų su knygoje minimomis galingomis korporacijomis, kurios tikrai būtų sumokėjusios daug, kad jų istorijos neatsidurtų šiuose puslapiuose.
Klein studija pripažįsta, kad išeitys iš situacijos yra labai sudėtingos, apimančios visas gyvenimo sritis, reikalaujančios pokyčių tiek šalių vidinėje ir tarptautinėje politikoje, kad klimato kaita neišvengiamai supriešins daugybę žmonių, nes keistis turi tiek mąstymas, tiek visas ekonomikos modelis, o tai visai nepakeliui su dabartiniu ekonomikos teisingumu.
„Klimato kaitos iššūkis atima žadą, nes jis reikalauja iš kart sulaužyti daugybę taisyklių”
Negalėjau pagalvoti, kad net tokie teisės aktai kaip tarptautinės laisvosios prekybos sutartys, taršos kvotos yra ydingos ir sukelia tragiškas klimatui pasekmes. Klein man leido pagaliau apsispręsti, ar skalūninių dujų gavyba yra gėris ar blogis. Taip, pastarasis.
Viena siurrealistiškiausių knygos istorijų – kaip nuostabiuose Čičelėjaus dvaro rūmuose susirinkę geoinžinerijos specialistai, atmesdami rizikas ir pavojus, rimtai diskutuoja apie saulės pritemdymą erdvės veidrodžiais, jūros vandens purškimu į dangų ar sulfato aerozolio injekcija į stratosferą.
Knygoje netrūksta pavyzdžių, skaudžių ir tikrų istorijų iš griūvančio pasaulio panoramos, tačiau pasigedau vizualumo. Naomi Klein žurnalistinis rašymo stilius (kitoks tokiai knygai ir netiktų) nėra tai, kas skaitant leistų užgriebti jausmus. Žinoma, pateikta informacija veikia protą, bet kai kurios istorijos būtų daug paveikesnės jas pastiprinus vaizdine medžiaga, bent fotografijomis. Taip, galima pagūglinti, bet tai nėra tinkama išeitis, norint neatitrūkti nuo knygos, kas man nutiko ne kartą. Norėjau pamatyti, kaip dėl skalūninės gavybos krašte užsidega iš čiaupo bėgantis metano prisodrintas vanduo, sužinoti aplinkybes ir pasekmes dėl Lac-Megantic’e sprogusio naftos produktus gabenusio traukinio, paskaitinėti daugiau apie kadaise nuostabios, o dabar be proto nualintos salos-valstybės Nauru istoriją ir panašiai.
Nors Klein piešia niūrią ateitį ir dabartį, bet ši knyga turi ne vien minorines gaidas – puslapiuose netrūksta ir pergalingų istorijų apie aktyvistus, kovotojus prieš korporacijas, kurie retai sulaukia žiniasklaidos dėmesio. Panaši situacija ir pas mus: tik visai atsitiktinai sužinojau galutinį sprendimą dėl Šiauliuose prie medžio prisirakinusios visuomenininkės, siekusios sutrukdyti medžių kirtimui. Iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nukeliavusi byla pagaliau baigėsi moters pergale prieš sistemą. Tokios istorijos įkvepia, jų reikia daugiau, reikia garsesnių, reikia garsinti, bet kaip dažnai būna, tai neparanku kapitalistams, net patiems garsintojams. Geras to pavyzdys – Delfi vystytas projektas „Grynas”, kuris, pasibaigus projekto pinigams, paliktas vegetavimui parodė tikrąjį tinklapio savininkų požiūrį į gamtosaugą.
Viena įdomesnių „Tai viską keičia” aprašyta laimėjimų istorija – Kanados čiabuvių, Pirmųjų Tautų, pergalė teisme prieš korporacijas, vyriausybę, pramonininkus. Neilas Youngas net surengė koncertinį turą, kurio pajamas paaukojo čiabuvių teismo išlaidoms padengti, o pagrindiniu bylos laimėjimo argumentu tapo prieš šimtą ar du šimtus metų pasirašytos sutartys dėl čiabuvių žemių naudojimo. Jose buvo nurodyta, kad čiabuviai sutinka tik dalytis žemėmis, ištekliais, kad turi teisę tose žemėse žvejoti ir medžioti, atlikti savo ritualus, o korporacijos su savo juodojo aukso vamzdynais tas teises riboja, tad be čiabuvių sutikimo neturi jokių teisių į žemės išteklius, vamzdynų tiesimą ir pan. Kaip bebūtų keista tokios šalys, kaip JAV, Kanada, Australija visiškai ignoruoja čiabuvių teises, o pažangiausi teisės aktai dėl čiabuvių padėties įtvirtinti Bolivijoje ir Ekvadore.
Lietuviškai turime ir Naomi Klein knygą „Šoko doktrina”, kuri kalba apie tą pačią kapitalizmo kuriamą šviesios ateities iliuziją. „Tai viską keičia” tęsia tą temą ir kovą su nieko nepaisančiu kapitalizmu, tik iš klimato kaitos perspektyvų.
Tokios knygos tikrai reikėjo, ir jau daug seniau. Ypač lietuviškai. Nes po Al’o Gore’o „Nepatogios tiesos” net nepamenu, kad lietuviškai būtų kas rimtesnio išleista apie klimato kaitą. Tik pastaraisiais metais mūsų leidyklos rimčiau ėmėsi šios ir kitų gamtinių temų: jau turime Elizabeth Kolbert „Šeštasis išnykimas”, Davido Wallace-Wellso „Negyvenama žemė”, tris nuostabias Peterio Wohllebeno knygas apie gamtą. Ir norisi tikėti, kad tai ne pabaiga. „Tai viską keičia” iš paminėtųjų yra rimčiausia, ji apsvaigina supratimu, kiek daug pokyčių dėl klimato žmonijai reikia (iš tiesų – jau reikėjo) padaryti ir kiek mažai laiko tam liko (iš tiesų, jau nebeliko). Klein įžvalgos kasasi giliau, negu tik paaimanavimu, kokia ateitis mūsų laukia, žurnalistė atveria esamos situacijos priežastis, įvardija geopolitines sąsajas, globalias ir vietines piktžaizdes, nuo kurių reikia visiems pradėti būtinus pokyčius. Tai šiandien būtina knyga kiekvienam, ypač sprendimus priiminėjantiems asmenims.
Leidykla „kitos knygos” su vertėjais Nida Norkūniene ir Tomu Marcinkevičiumi padarė milžinišką darbą, kad lietuviškasis leidimas būtų kuo tikslesnis ir išsamesnis, net dar pridėjo ir savų išnašų. Vietomis tik pasigedau minimų vietovių originalių pavadinimų – tai leistų dar paprasčiau internete surasti susijusią papildomą informaciją. Ir viršelis galėjo būti su originalia, pirmojo leidimo idėja – nenurodyti knygos autoriaus, tik dar labiau išryškinti pavadinimą.
PS. Pagal „Tai viską keičia” yra ir Naomi vyro, Avi’o Lewis’o, režisuotas filmas. Labai vidutiniškas, paviršiumi prabėgantis knygoje išplėtotomis problemomis, stokojantis ir pristatomų situacijų vizualumo, ir įtaigumo. Bet jeigu nedraugaujate su tekstu, pažiūrėkite bent jį.
