Geriausiu šio sezono Rusijos šiuolaikinio šokio spektakliu paskelbtą ir „Auksine kauke” Maskvoje apdovanotą trupės „Provincialnyje tancy” spektaklį „Po įtraukimo. Diptikas. II dalis” sekmadienį išvydo ir Lietuvos publika. Beje, šio spektaklio choreografė T. Baganova buvo numinuota ir geriausio choreografo kategorijoje. Trupė „Provincialnyje tancy” iš Jekaterinburgo į Lietuvą atvyksta jau septintą kartą ir yra tapusi savotišku „Naujojo Baltijos šokio” talismanu.
Beveik valandos trukmės šokio spektaklis „Po įtraukimo. Diptikas. II dalis”, sukurtas „American Dance Festival” (JAV) užsakymu, pasak kritikų, itin išsiskiria iš kitų T. Baganovos darbų. Tai jau ne panašu į ankstesnes Baganoviškas stebuklines pasakas, šis spektaklis akivaizdus choreografės išsiveržimas, branda. Scenoje šoka 10 šokėjų, o atrodo, kad visas šimtas. Spektaklio muzikoje, ekspresyvūs violončelės protūkiai mainosi su fortepiono lyrika, kaip ir čigoniški choregrafiniai motyvai su žydiškais, galiausiai viskam išvirstant į audringą, griežtą kadrilį.
Kaip ir daugelyje šios choreografės darbų, taip ir šiame spektaklyje, aiškaus siužeto nėra, yra tik bendros nuotaikos, simboliai, metaforos ir maloniai kankinantys nutylėjimai, kurie dar ilgai po spektaklio kas kartą vėl ir vėl sugrąžina mintimis į atskirus epizodus, mizanscenas, bandant prisikapstyti iki kūrėjos slapčiausių užmačių.. Spektaklis „Po įtraukimo. Diptikas. II dalis” pasakoja apie tai, kad žmogus sau niekada nepriklauso. Jis visada su kažkuo, arba kažkur tai. Dažnai netgi ir viena, ir kita vienu metu. Vizualinė spektaklio pusė tiesiog nepriekaištinga. Raudonas, mėlynai žalsvas apšvietimas, viso spektaklio apšviesta siena scenos gale primena didmiesčių neonines afišas, vitrinų apšvietimus, o šių fone klaidžiojančius žmones, vos pastebimais kostiumais. Čia jie gyvena, įsimyli, svajoja, pykstasi, taikosi. Visame tame galima pajusti – viskas jų likime – tik iliuzija, kuri kažkuria prasme, kilme primena reklaminius skydus, kuriuose vaizduojama tiesa visada kelis kartus gražesnė negu yra iš tiesų.
T. Baganovos darbai niekada negalėjo apsieiti be įvairių papokštavimų, siurprizų. Žaismingumas yra tarsi jos vizitinė kortelė, pėdsakas, kurį ji palieka kiekviename savo darbe. Girdime varpelių skambėjimą, o iš tikro čia tik šaukšteliais puodeliuose maišoma arbata. Herojai į scena įsineša dulkių siurblius, o iš jų paleidžiami blizgių dulkių debesys. Neabejotinai pagrindinis šio spektaklio simbolis yra balionas. Pačioje pradžioje, didelio baliono viduje išvystame mergaitę angelo sparnais ant kurios krenta lengvas, blizgantis sniegas. Ji gali simbolizuoti tiek vaiką, tiek jauną mergaitę tikinčią, kad nuometas ant jos galvos suteiks didžiausią gyvenimo laimę. Ir ta permatoma, plona baliono sienelė tarsi skiria šį naivų, dar gyvenimo nesugadintą vaiką nuo pasaulio, kuris veržiasi jam išaiškinti savas tiesas, dogmas. Tos balionų sienelės tarsi motiniška apsauga, kurią stengiasi suteikti savo vaikams vaikystėje kiekviena mylinti motina. Bet motinos negali laikyti savo vaikų visą gyvenimą po gaubtu. Tie kiti iš išorės lipantys, besiveržiantys ant šio baliono, galiausia susprogdina iliuzijų, svajonių pilną vaiko pasaulėvaizdį. Ir būtent nuo to momento, žmogus pradeda nepriklausyti pats sau. Tada jis tampa dalimi pasaulio su reklaminėmis afišomis, dalimi tam tikro socialinio sluoksnio, tam tikro rinkodaros segmento į kurį kažkas kiekvieną sekundę, kiekvieną akimirką kuria, orientuoja savo krupščiai parengtas strategijas. Ar gi tai nėra mūsų laikų filosofija? Filosofija, kuri šiame spektaklyje išspręsta nepriekaištingai, itin estetiškai, stipriai. Balionų subliūškimo simbolis kartosis dar ne kartą spektaklyje, o žiūrovui belieka spėlioti, kokias stebuklines kvėpavimo technikas naudoja šokėjai, čia pat pučiantys balionus, čia jau sekančią akimirką atliekantys sudėtingiausius choreografinius manevrus.
Vis dėl to, stipriausia spektaklio scena – su miltais, kuriuos per sietelį herojai barsto vieni kitiems ant galvų ir kiekvieno judesio pasekoje apšviestoje scenoje sukyla miltų dulkių debesys. Stebuklingi debesys, fantastiška muzika, spalvotos pačių sukeltos gyvenimo dulkės, kuriose maudosi lankstūs šokėjų kūnai, plaikstosi ilgi moterų plaukai…
Spektaklis baigiasi liaudiškų motyvų audringu šokiu, po kurio herojai išsilaksto į užkulisius. Čia buvom, čia jau mūsų nėra. 55 min prabėgo lyg vienas akimirksnis. Genialu. Stipru. Profesionalu. Gražu. Bravo! Trečio biso metu, kuklieji lietuviai netgi išdrįso pagerbti šokėjus atsistojimu iš savo minkštų krėslų. O mano galvoje sukosi mintis, kodėl šis spektaklis buvo tiek mažai reklamuotas, kad nesulaukė audringo anšlago (bilietų prieš spektalį buvo dar tikrai pakakankamai). Retai taip nutinka, kad modernaus šokio spektaklis yra vienodai vertingas tiek žiūroviškumo, tiek kritikų reiklumo atžvilgiu. Juk aukščiausi Rusijos „Auksinių kaukių” apdovanojimai nežarstomi bet kam?! Ir netgi pamaniau, kad organizatoriai galėtų organizuoti šios trupės atskiras garstroles Lietuvoje. Tik žinoma, reiktų pasireklamuoti ne mažiau negu „gruziniškiesiems pirščiukams“. Tikrai eičiau dar kartą pakartojimui – vieno karto neužtenka, kad perprastum, atsimėgautum, atsigrožėtum visu tuo, kas buvo dovanota šios trupės gražų sekmadienio vakarą.
_ _ _ _ _
Ieškom žmonių norinčių/ galinčių bent kartą per savaitę prisidėti prie G. turinio (kinas, muzika, kt. kultūros reiškiniai (dailė, šokis, etc.). Jeigu jauti prasmę šioje kultūriškai švietėjiškoje iniciatyvoje – brūkštelk paulius[a]g-taskas.lt
Gražu, kad taip gražu.
Kaip sakiau recenzijos autorei, iš dviejų galimybių – nepamatyti visai, ar pamatytio pabaigos 17 minučių, pasirinkau antrąjį variantą. Tikrai nesigailėjau. Bet ne vien dėl to grožio, kurį spėjau pamatyti per miltus, sovietinio modelio dulkių siurblius, balionus. Kas ir šauniai aprašoma recenzijoje.
Pagrindinis mano 17 minučių įspūdis, buvo palygininmas to, ką mačiau diena prieš. Jei tiesiai šviesiai, tai panašų kontrastą apturėjau po Joe Cockerio (beje, Demis Roussos bendraamžio – kokie vis dėlto skirtingai (ne)pajėgūs gali būti pensininkai) koncerto. Tuomet iš karto papuoliau į PIENO LAZERIŲ pasirodymą, kur tusinosi ir šios svetainės abu lyderiai. Situacija buvo tokia: po išskirtinių studijinių JAV muzikantų mūsiškiai lazeriai atrodė kaip chaltūra. Teko skubiai dingti iš tos muzikos erdvės ir nutarti, kad būtina lietuvaičius klausyti tik praėjus kuriam laikui. Ne iškart po amerikiečių…
Su šiais baletais tokio kontrasto nenorėčiau išvedinėti, bet rusai priminė mūsų mylimą nacionalinę futbolo komandą. Jeigu paklaustume speco, kuo ji nusileidžia rinktinėms iš reitingo pirmo dešimtuko, ir pareikalautume apibūdinti vienu sakiniu, atsakymas turėtų būti toks: „Žaidžiama taip pat, bet absoliučiai visi elemntai atliekami kažkiek lėčiau”.
Trumpai drūtai – ką ispanų, japonų, britų, lenkų, gal korėjiečių (pagal išvaizdą) šokėjai, atrinkti į vieną geriausių pasaulyje švedų trupę daro didžiuliame tempe, bėgte, rusai daro pėstute.
Neabejotina, jog iškart gausiu į snapą – gal švedų choreografo tokios užmačios buvo šokti bėgimo tempu, o rusai privalėjo pagal savuosius tikslus daryti lėtai, kad būtų įtaigiau – žodžiu skiriasi stiliai, taktika. Taip, šitaip visuomet aiškinasi atlikėjai. Ir lietuvių rinktinė žaidžia lėčiau nei prancūzų, nes „tokios charakterio šaknys, toklia strategija”. Bet visi supranta, kad čia tik PASIAIŠKINIMAI, PASITEISINIMAI. Klasės skirtumų nepaslėpsi. Tą ryškiai pamačiau per 17 minučių. Puiku, jog skirtingai sukuriamas toks grožis, kuris gražiai aprašytas. Sakoma – kitoks baletas. Ir puiku. Bet parašiau ką mačiau…
Žadėjau vakar eiti žiūrėti kitų rusų, bet šie išvedžiojimai ėmė galioti, kada susiorientavau, kad kašė tuo metu. Manau, teisingą priėmiau sprendimą…
O šokio spektakliai festivalyje yra gražu visais atvejais, ką ir su kuo belyginsi…
Arunai, tikiu, kad Cullberg Ballet galejo palikti ir didesni ispudi. Labai norejau pamatyti sios trupes pasirodyma sestadieni per atidaryma, bet nesigavo. Todel negaliu lyginti trupiu vikrumu ir pan. Apskritai, kadangi pati nesu labai didele choreografijos meno spece, prisipazystu jog labiau vertinu estetine, stilistine siu darbu puse nei technine. Kitas dalykas, kad esu siek tiek jautri senajai slaviskajai kulturai, kurios dvasia neabejotinai buvo persismelkusi ir siame Baganovos darbe. Visa tai kas stilistika primena Cechovo Tris seseris, Lermontovo Maskaradus mane kartais paperka tiesiog rusiska dusievnosti, siai kulturai budingomis ritualinemis apeigomis, simboliais, metaforomis ir t.t.. Taip gal tai maziau modernu, gal tai daugiau sentimentalu, bet man tai patiko, tai mano ispudziai.
Puiku.
Taip pat puiku, kad „Lietuvos ryto” apžvalgininkė Vita Mozūraitė (spėjau tik permesti akimis jos įspūdžius) tarsi pritaria man ir iškelia švedų trupės TECHNIKĄ. Tuo pačiu ji priekaištauja, kad „jie šoka kaip visi pasaulyje” bei, kad trupė „praradusi savo veidą”.
Pavydžiu jai, kad ji gali matyti tuos „visus” bei matė (taip galima suprasti iš teiginių) šią trupę, kai jai vadovavo įkurėją ar jos sūnus.
Aš kaip nieko nematęs, lieku prie savojo susižavėjimo…
Apžvaklginionkė, pritardama Jurgos nuomonei, randa kažkokių priabių ir rusams. Deja, neįsigilinau į straipsnį.
Galima dešinėje pusėje jį įdėti, kaip ir didelį straipsnį iš šio dienraščio apie VEKS’ą…
O, matau jau įdėtas…
Deja, dėl skubėjimo ne visus reikiamus klavišus suspaudau ir išsiklaipo žodžiai. Pardon…
tik dar norejau prideti, kad zinai mano skoni, jog vien techniskai stiprus darbai man niekada neimponavo. Menas man turi pirmiausia teikti estetini pasigerejima, jei tai sutampa ir su kurinio technikos stiprumu, ar technika ta grozi itakoja tai visai super! tik zinoma kiekvienam pagal skoni ir ta estetika, ir tas grozis. Mozuraite ivardija, jog sis spektaklis persismelkes „liudniuoju groziu”, kad kazkiek pasene yra tam tikros priemones ir pan.. Ir tai tiesa, as ir is Latvijos pries du ar tris metus veziau programa, kur balerina soko analogisko baliono viduje. Bet manau jog priemones kartais gali buti tos pacios simta metu, svarbu gi kokiame jos kontekste is naujo naudojamos, kokiems tikslams ir pan.. Baganovos esmine ideja buvo gan idomiai realizuota, neskaitant keliu detaliu kurios gal ir kazkiek kliuvo uz akiu. Patinka man tas rusiskas „liudnasis grozis”, gilus toks, melynas, skambantis arbatos sauksteliais puodelyje, paskendes miltu migloje, kazkiek tuminiskas. Pasiilgstu as jo laiks nuo laiko po visu modernybiu kuriu apstu siandieniame pasaulyje ir mene.
mano jau tokia natūra, kad technika yra viršuje. Tas buvo net tada kai pačiam teko instrumentą liurlinti…
Bet kadangi Švedijos atstovus stebėjo galybė kritikų ir mūsų profesionalių šokėjų, tikiuosi V.Mozūraitės komentaras nebus vienišas. Matysim, ar kiti įžvelgs vien techniką, ar pažymės baleto temą, kuri buvo gan ryški. Manyčiau, kad buvo junginys visko juose. Aišku, jei ji matė šią trupę prieš dešimtmetį, gali lyginti…
Kiek mačiau rusus, sakyčiau, kad jų vaidinime buvo daug teatro, kuris vyravo prieš baletą (ar šokį). Visa ta scena su miltais – kur kas arčiau dramos nei šokio meno. Gal būt žiūrovams nuo to tik įdomiau…
Tai kaip jie vyniojo kilimą, barstė miltus, pūtė balionus, tikrai galima būtų įsivaizduoti daugiau kokio E.Nekrošiaus nei kokio J.Smorygino baleto kontekste (jis vienas iš tų, kurie atidžiai stebėjo švedų spektaklį. Tai džiugu – ar matome iškilių Vakarų kino meno pavyzdžių vienetiniuose parodymose žinomų Lietuvos kino kūrėjų? Retas atvejis, išskyrus Vildžiūnus I.Jonyną, Matuzevičius. Iš kur Lietuvos kinas progresuos, jei nesidomi šiuolaikine padėtime jo kūrėjai?).
Taigi, ne visai sutikčiau, jog Švedija atstovavo „nuogai technikai”…
Labai teisingai Arunai issireiskei, kad Triptikas buvo labai teatrališkas pastatymas. Man tikrai labiau patinka choreografiniai pastatymai su stipriu draminiu pagrindu, o ne vien nuoga choreografija. O del publikos „Provincialnuose sokiuose” negaliu skustis, maciau, sutikau, beveik visus pazystamus veidus kurie sukasi sioje srityje Lietuvoje. Nuo sokiu studentu iki Cholinu, Letukaiciu, ivairiu aktoriu, rezisieriu ir t.t.. Sakyciau kaip tik man pasirode sio festivalio publika labai akademine, mazai publikos siaip is gatves. Ko iš tikro pasigedau gana ziuroviskame spektaklyje.
Na, o dar kartu noriu pareklamuoti http://www.balsas.lt kulturos skilties bene vieninteli (bent jau mano atrasta) sio festivalio vedama kasdieni dienorasti, kur ispudziais apie spektaklius dalinasi Helmutas Šabasevičius. Kam idomu, visus sio kritiko straipsnius rasite cia
Sveikinu Helmut1 su labai tiksliais apra6ymais to, k1 sugeb4jau pamatyti, net per 17 Provincijos šokio minučių iš 55. Tikrai profesionalūs komentarai. Nenuvertinčiau taip tik muzikos Švedijos spektaklyje, nes kai aprašomoji siena sukosi, o visi 13-a „vijosi ją” pavieniui, muzika priminė jau gerai Lietuvoje pažįstama minimalistinį stilių ir suteikė baletui stipraus intensyvumo. Kai pereidavo į lyrines-romantines mizanscenas, muzika, žinoma, nebuvo išraiškinga.
Buvau žiauriai supykęs ant Šabasevičiaus už savo asmeninių buitinių pojūčių bei SIEMENS arenos trūkumų iškėlimo virš Maurice Bejaro nbaleto vertinimo. Bet dabar lenkiuosi prieš tikslų sugebėjimą aprašinėti šokio spektaklius…
kertukai, j8s savo komentare helmut1 ar save giriate?
Tiktai – HELMUTĄ. Už ką save girti? Aš net neaprašinėju šokių…