Kaip ir kasmet, vienas iš dviejų laukiamiausių šokio renginių Lietuvoje. Susidaryti bendrą nuomonę apie festivalį, kai priebėgom pamatyta tik nedidelė dalis, būtų nelabai objektyvu. Todėl apie kelis, didesnį (vienokį ar kitokį) įspūdį palikusius pasirodymus atskirai.
ZebraLine (Kipras)
within and between
Iš žiūrovų salės išnirę ir skirtinguose salės kampuose prie sienos, visai šalia žiūrovų pradėję judėti šokėjai sudomino. Kita vertus, bendrą vaizdą geriau matė sėdėjusieji amfiteatre. Tie, kas sėdėjo parteryje, gręžiojantis tai į dešinę, tai į kairę idant pamatytų šokį, galėjo išmatuoti savo kantrybę. Štai man vis sukosi galvoje klausimas, kokia muzika groja ir kur aš ją girdėjau. Atminty vis tik liko muzika, o ne šokis.
Jo Strømgreno trupė (Norvegija)
Ten
Spektaklio premjera įvykusi Vilniuje 2001 metais, šiemet buvo parodyta darkart festivalio atidaryme.
Tikiu, kad tada, prieš penkiolika metų, publikai, jokio judesio neuosčiusiai, tie mini šokio intarpai, atrodė įdomiai ar net ypatingai. Dabar visas spektaklis sakyčiau pasilikęs tolumoj. Bent jau man, nei trupės išgalvotoji kalba nesusirišo, nei epizodiniai momentai nebuvo juokingi. Kūrėjų siekis pavaizduoti atskyrą tarp Europos rytų ir vakarų man neatliepė. Deja. Gal tik man. Sėdėjau ir sukau galvą – kodėl kodėl kodėl šis pasirodymas buvo pasirinktas atidarymui? Nesulaukus pabaigos – išėjau. Beje, organizatorių pasveikinimas su festivalio pradžia, ir pavasariu gurgždančių tulpių įteikimas kiekvienam išeinančiam iš dramteatrio mane nuteikė smagiau nei pasirodymas. Bent tokią kompensaciją iš dalies galima užskaityti.
Mažos knygutės (kiek žinau, Kauno Auros šokio teatro iniciatyva leistos), su šokėjos foto stop kadrais, taip pat patiko labiau nei pasirodymas. Įdomu, ką tai sako.
RUBBERBANDance grupė (Kanada)
Patirties koeficientas
Jie ypatingi. Judesiais sukurtas kiekvieno šokėjo individualumas.
Gerai suvokiama pagrindinė mintis, nereikia spėlioti kas norėta pasakyti – viskas aišku. Apie kito žmogaus priartėjimą ir prisileidimą prie savęs. Apie savo asmeninės erdvės sulaužymą.
Tokie pasirodymai atima žodžius norint juos apibūdinti, nes suvokiama, kiek žodžiai yra beprasmiški. Geriau jau šokį šoktume arba jį stebėtume, nei kad apie jį kalbėtume.
Vienintelis pasirodymas šiemet, bent kiek priminęs savo profesionalumu ir įspūdžiu, praėjusių metų festivalio viršūnę – Kinijos trupės „4” ir „5”.
Galiu tik pasakyti, jei kada nors, kokiame pasaulio kampelyje ši kanadiečių trupė šoks – nueikit, nueikit ir dar kąrtą nueikit.
PADI DAPI Fish (Lietuva)
Dior in Moscow
Ingridos Gerbutavičiūtės ir Agnijos Šeiko mini performansas. Tokie performansai sukelia įspūdį, kad kūrėjams jie reikalingi gerokai labiau nei kad stebėtojui.
Moterys atvėrė sovietmečio paliktus skaudulius. Mintį nėra sudėtinga sekti, bet asmeniniai išgyvenimai ar išpasakojimai ne visada būna įdomūs. Nesupratau, ką toks pasirodymas veikia šokio festivalyje, bet matyt šokio spektaklio ribos jau seniai apsitrynusios, esmė lieka išraiška ir jos pateikimas.
Įspūdį paliko pabaiga – kai vienas po kito žiūrovai kviečiami poromis, pašokti skambant nostalgiškiems šansonams. Pagautas įdomus momentas – žiūrovas kovoja su dvilype jėga – kodėl aš turiu keltis iš savo vietos ir tokiu būdu prisidėti prie bendro judesio ir kita mintis – o jeigu manęs nepakvies, aš taip ir liksiu sėdėti, tad ar galiu atsikelti ir pats imti šokti?
Po užbaigimo lieka malonus ir įdomus, nežinia iš kur atsiradęs sumišimas, tad bent tokią emociją performansas išprovokavo.
Marie Chouinard trupė (Kanada)
bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS
Uždarymas įvyko praėjus kone savaitei nuo pradinės šokių injekcijos. Šio baleto (taip nurodyta programoje – baletas) buvo verta laukti. Net jei jis būtų rodytas ir kitais metais, jo būtų buvę verta laukti.
Pirma mintis – suluošinti šokėjai. Arba su vienu puantu ant kojos (kita pėda basa), arba pusiau šliaužiantys su ramentais ar tai vaikštyne. Antra mintis – kažkas tokio, ko nebūtum niekaip sugalvojęs, net po dviejų savaičių nemigos.
Į galvą lenda tik knygų bestsereliams tinkančios klišės – abejingų nepaliekantis, šokiruojantis etc.
Vis tik tai tiesa. Čia vėl kartojasi momentas, kai pamatyti yra šimtą kartų geriau, nei papasakoti. Visiems, kitądien klausiusiems kaip spektaklis, pradėdavau tik žiopčioti kaip žuvis be vandens ir judinti į šonus galvą.
Efektinga pirmos dalies pabaiga – ant lynų pakabintos šokinėjančios ir krykštaujančios merginos, apačioje – makabriškas spektaklis, kiekvienas iš dalyvių skirtingas, netobulas, kiekvienam kažko trūksta, bet visi šoka.
Man visas pasirodymas rodėsi apie suvaržymus ir išsilaisvinimus, apie apribojimus, įspraudimus į rėmus ir gyvenimą juose. Gal kiti mintį sugavo kitokią, visko gali būti.
Kelių sąvokų – 1. šokėjų, iš kurių kūnų raumenų galima mokytis anatomijos, 2. neįgalumo simbolių aka. ramentų bei 3. savotiškų baleto šokėjų luošinimo įrankių – puantų, sudėjima į visumą, kelia ne tik kontraversiškus mindblowing efektus smegenyse, bet ir pagarbą viso spektaklio kūrėjos drąsa.
Yra keletas Arte video, kurių specialiai čia nededu, nes ekrane žiūrėti tokius vaizdus atrodo labai keista – pusnuogės , iš arti nufilmuotos šokėjos, diržais sutvarstyti raumeningi balerūnai, burnose įtvirtinti vamzdžiai labiau asocijuojasi su kokiu juokingu porno, nei su šokiu. Čia suveikia esminis dalykas – tai kas šokama gyvai, tas ir sukelia efektingą tikrumo jausmą. Must see.