Juokinga, kai pagalvoji, kad Kaune vyksta kino festivalis, o man visai nepavydu (rašau iš Vilniaus), nes šį savaitgalį ir mano mieste kino šventė. Kaip, kad buvo praėjusią savaitę, bus sekančią, etc. (meluoju, iš tiesų šiek tiek pavydu).

O minėta šventė – penki filmai pasislėpę po pavadinimu „Naujasis Rusijos kinas”. Pernai NRK buvo labai vykęs (vieno filmo intelektualaus dialogo „niu chio?” „ja ny chio, a ty chio?” aja tože nychio” fragmentus naudoju iki šiol). Šiemet spėlioti sunkiau, nors iš karto vargiai tikiu, kad eisiu į pseudodokumentinį „Šultesas” ir, jeigu kokia moteris neprivers, patingėsiu atsiduoti romantikai gražiame „Plius vienas”. Tradiciškai saugiai atrodo Kalatozišvilio „Dykvietė”, o žvelgdamas į „Negalvok apie baltas beždžiones” trailerį (du kartus) taip ir nesupratau – rimtai jie čia ar tyčiojasi? Kaip ten bebūtų, aprašus įmetu iš „Skalvijos” puslapio, klipus savo kruvinom rankom surankiojau pats, tad žiūrėkit, lankykit kiną ir būkit žmonės, jeigu pažiūrėjot – pasidalinkit įspūdžiais. NRK šiemet rodo:

„Dykvietė” / „Дикое поле” / Drama, 2008 m.
Režisierius Michailas Kalatozišvilis

[youtube M2KvZ0IkZ24]

10 d. – 19 val., 13 d. – 18.30

Režisierius Michailas Kalatozišvilis – garsaus kino režisieriaus Michailo Kalatozovo anūkas. Filmą „Dykvietė” jis sukūrė pagal seniai parašytą scenarijų, kuris 1994 m. pelnė Sergejaus Eizenšteino premiją. Šiemet atvirajame Rusijos kino festivalyje „Kinotauras” scenarijus buvo apdovanotas Grigorijaus Gorino prizu. Abu jo autoriai Piotras Lucikas ir Aleksejus Samoriadovas kartu parašė ne vieną scenarijų ir patys režisavo filmus. Abiejų jų likimai baigėsi tragiškai.

Pagrindinis filmo herojus jaunas daktaras Mitia medicininę praktiką pradeda senoje griūvančioje ligoninėje. Tai vienintelis pastatas stepės dykynėje. Čia jis gyvena ir priiminėja keisčiausių negalavimų kamuojamus ligonius. Pirmieji daktaro Mitios pacientai – mirtinai nusigėręs vyras, pasiligojusi karvė, žaibo nutrenktas piemuo. Beveik neturėdamas būtiniausių medicinos priemonių daktaras atsiskyrėlis sugeba rasti išeitį. Operacinį stalą jam atstoja plokščias akmuo, elektros šoką pakeičia įkaitintas metalas. Norėdamas išlikti savimi, Mitia savanoriškai pasirenka atsiskyrėlio dalią.

Anot režisieriaus, tai laimingo žmogaus istorija. Filmas pelnė festivalio „Kinotauras” Kino apžvalgininkų ir kritikų gildijos specialųjį prizą. Įvertinta buvo ir Aleksejaus Aigi muzika.

„Nirvana” / „Нирвана” / Socialinė drama, 2008 m.
Režisierius Igoris Vološynas

[youtube o8RENwYdlIk]

10 d. – 21.15, 12 d. – 19.20, 14 d. – 21.15

Iki debiutinio pilnametražio filmo „Nirvana” Igoris Vološynas su draugais kūrė „katakombinius” filmus, kuriuos peržiūrėdavo namuose arba kokiame alternatyviame festivalyje. Filmuojant „Nirvaną” dirbo puikių profesionalų komanda. Pagrindinius vaidmenis sukūrė šiuo metu garsūs Rusijos aktoriai. Filmo garso takeliui panaudota grupės „Joy Division” muzika.
Narkomanijos tema I. Vološynui rūpėjo dar studijuojant režisūrą. Jis beveik metus filmavo narkomaną, kuris norėjo išsigydyti nuo priklausomybės. Režisierius sakė, kad bendravimas su šiuo žmogumi jam suteikė neįkainojamos patirties.

Dvidešimtmetė medicinos darbuotoja Alisa palieka slogutį varančią Maskvą ir atvyksta į Peterburgą. Ji apsigyvena viename iš apleistų „skvotų” – jos kaimynais tampa narkomanų porelė Valera Miortvyj ir jo mergina Vel. Jų keliai bute nedažnai susikerta. Alisa įsidarbina medicinos seserimi. Vel dirba naktiniame klube barmene. Valera dažniausiai apsvaigęs nuo narkotikų. Tačiau prasidėjus nesėkmėms Alisa ir Vel tampa nuoširdžiomis draugėmis, merginos supranta, kad tik palaikydamos viena kitą gali išgelbėti Valerą.
Nors istorija rutuliojasi Peterburge, žiūrint filmą atrodo, lyg būtum patekęs į renesansinį Venecijos karnavalą. Dauguma herojų dėvi įspūdingus kostiumus, nešioja perukus, lyg su koturnomis vaikšto apsiavę aukštakulnius, veidai spalvingai nugrimuoti.

I. Vološyno filmas „Nirvana” – vientisas kino kūrinys, kuriame estetiškai sujungtas vaizdas, kostiumai, muzika. Kino festivalyje „Kinotauras” apdovanotas kaip geriausias debiutinis filmas.

„Plius vienas” / „Плюс Один” / Romantinė komedija, 2008 m.
Režisierė Oksana Byčkova

[youtube j_4SWvlhCIA]

11 d. – 17 val., 15 d. – 15 val., 19 val.

Prieš porą metų jauna peterburgietė Oksana Byčkova, sukūrusi debiutinį pilnametražį filmą „Piter FM”, buvo iškart palankiai sutikta ir kino kritikos, ir žiūrovų. Šiame filme Peterburgas atlieka tarsi atskirą vaidmenį. „Plius vienas” istorija rutuliojasi Maskvoje. Filme rodomas megapolis gana jaukus. Dėl senųjų gatvių, nedidelių namų jis panašesnis į provincijos miestelį. Tačiau Maskvos kaip miesto vaidmuo čia būtų foninis. Tai filmas apie meilę, užsimezgusią tarp skirtingų žmonių, meilę, kuri keičia (ne griauna) gyvenimus.
Miela tipiška filologė Maša gyvena užsidariusi tarp keturių sienų, kiauras dienas verčia knygas. Kartą ji sulaukia kiek kitokio pasiūlymo – vertėjauti britų lėlininkui Tomui, kuris turi vesti seminarą būsimiems lėlininkams. Svetimšalis nuolat vaikšto su savo mapetu Digiu, kuris yra savotiškas Tomo minčių perteikėjas. Kai Digis prabyla apie jausmus, drovią Mašą tai ima trikdyti.

Mašos vaidmuo buvo specialiai parašytas aktorei Madlen Džabrailovai, kuri kuria vaidmenis Piotro Fomenkos teatre, taip pat ji vaidino filmuose „Euforija”, „Pasivaikščiojimas”. Lėlininko Tomo vaidmenį sukūręs britų aktorius Jethro Skinneris kino festivalyje „Kinotauras” pelnė geriausio aktoriaus prizą.

„Šultesas” / „Шультес” / Kriminalinė drama, 2008 m.
Režisierius Bakuras Bakuradzė
11 d. – 19 val., 15 d. – 21 val.

[youtube 4wKRKv12YXA]

„Šultesas” – debiutinis pilnametražis režisieriaus Bakuro Bakuradzės filmas. Iki tol jis kūrė dokumentinius ir trumpametražius filmus. Trumpas B. Bakuradzės filmas „Maskva” (pelnęs „Kinotauro” prizą kaip geriausias trumpametražis filmas) primena dokumentinį kiną. „Šultesas” taip pat sukurtas dokumentine stilistika. Filmo tempas lėtas. Kamera tarsi nuolat slapta stebi filmo herojus iš kurios nors Maskvos gatvės, metro ar parduotuvės. „Manau, kad apie realų gyvenimą kuriamas filmas ir turėtų būti maksimaliai priartėjęs prie tikroviškumo”, – sako režisierius.

Pagrindinį Šulteso vaidmenį sukūrė neprofesionalus aktorius Gela Čitava, kuris iš pradžių buvo filmavimo grupės vairuotojas. Šulteso vagysčių partneriu Kostiku tapo vaikų namų auklėtinis Ruslanas Grebenkinas, kurį režisierius pasirinko dėl vilkiško žvilgsnio. Filmas pelnė pagrindinį kino festivalio „Kinotauras” prizą.

Jaunas vyras Lioša Šultesas gyvena dideliame mieste su ligota motina. Jis – buvęs sportininkas, avarijoje patyręs sunkią traumą. Šultesas vaikšto gatvėmis, užsuka į tas pačias parduotuves, rytais bėgioja stadione. Jo veidas be emocijų, judesiai automatiški. Jis pasitelkia užrašų knygutę, kurioje užsirašo svarbiausias detales. Dabar vyras yra profesionalus vagis, be moralinių skrupulų švarinantis kišenes, rankines. Šultesas dalyvauja ir grupinėse vagystėse. Herojus anemiškas, tačiau neatgrasus. Jis sutinka berniuką vagišių ir su juo susidraugauja. Kartą į vyro rankas patenka vienos merginos videolaiškas. Vėl sukirbėję jausmai po truputį grąžina prisiminimus.

„Negalvok apie baltas beždžiones” / „Ne dumaj pro belych obezjan” / Komiška drama, 2006 m.
Režisierius Jurijus Maminas

[youtube _fF9H4uOhn8]

11 d. – 21 val., 14 d. – 19 val.

Scenarijus filmui „Negalvok apie baltas beždžiones” buvo parašytas devintojo dešimtmečio pabaigoje. Tačiau režisierius Jurijus Maminas jį atidėjo, nes tuo metu kūrė filmus „Fontanas”, „Bakenbardai”, „Langas į Paryžių”.
Scenaristas, kompozitorius, mėgstantis vieną kitą vaidmenį savo filmuose sukurti pats, komedijų žanru pagarsėjęs režisierius J. Maminas scenarijaus „Negalvok apie baltas beždžiones” ėmėsi tik po dvidešimties metų. Gyvenimo vertybių pasikeitimo tema aktuali iki šiol.

„Dabar pas mus kičo, masinės kultūros, naujųjų rusų laikai – nemandagiųjų ir įžūliųjų laikai… Kai parašėme scenarijų, man pasirodė, kad jis gana ekstravagantiškas, siužetiniai posūkiai efektingi, tačiau nerealistiški <…>. Ir man kilo mintis, kad gerai būtų viską sueiliuoti”, – sako J. Maminas.

Filmo tekstą surimavo poetas Viačeslavas Leikinas, kiekvieną sceną skirtingu ritmu.
Pagrindinis filmo herojus – verslininkas, kuriam svarbiausia pinigai. Jam sekasi, nors nei žiniomis, nei kultūra nepasižymi. Tačiau likimas jį nuveda į bohemišką pasaulį. Herojus norėtų palėpėje įkurti restoraną, tačiau ten šeimininkauja alkoholikas, beprotis ir keista mergina. Netrukus vyras suvokia, kad žmonės gali būti laimingi ir be pinigų, o gyvenimas – pripildytas muzikos, knygų, gamtos.

Filmas 2008 m. Tarptautiniame Maskvos kino festivalyje pelnė Kino klubų federacijos prizą kaip geriausias rusiškos programos filmas.