Prieš ateinančiuosius visi skaičiuoja viščiukus, renka geriausius iš gerų, blogiausius iš blogų, kartais – ir gerus iš blogų. Apie lietuviškus geriausius metų leidinius nerašysiu. Ne, ne todėl, kad tokių šiemet nebuvo, tik todėl, kad, man atrodo, jog geriausios knygos kiekvienam yra tos, kurios buvo perskaitytos. Nuo a iki z. Nebuvo numestos po kelių puslapių knibinėjimo. Nebuvo atidėtos laikui, kai turėsiu laiko. Net jei jos nebuvo tokios geros, kaip kitos, kažkada jau skaitytos. Pats perskaitymo faktas daro perskaitytą knygą savaip vertinga. Taip savo vertę, kiekvienam kitokią, įgauna tiek meilės romanai, tiek mokslinė fantastika, tiek eilėraščių rinktinės, tiek klasikiniai romanai. O čia mes pateikiame dar neskaitytus kūrinius, kurie (pavydu) jau gal kažkam vertę įgavo, o kažkam (labiau tikėtina) dar tik įgaus, nes kaip gi seniai (bent man) bebuvo tie laikai, kai naujai išleistą knygą įsigytum ir pultum iš karto skaityti – dabar tokia tik stoja į ilgos eilės galą.

Tiesa dar, užbėgant už akių, reikia pripažinti, kad viena smagesnių gruodžio žinių buvo ta, kad “Alma literra” jau verčia George‘o Raymondo Richardo Martino (G.R.R. Martin) romanų ciklo „Ledo ir ugnies daina“ („A Song of Ice and Fire“) pirmąją ciklo knygą „Sostų žaidimas“ („A Game of Thrones“). Fantastikos mėgėjai tetrina rankomis, o mes užmeskime akį į tą, per gruodį pailgėjusios, eilės egzempliorius.

Ne taip seniai paburbėjau ir pasvajojau apie Georgeso Simenono “nemegriškuosius” kūrinius ir še tau – “Baltos lankos” lyg pagal užsakymą kartu su pačiu pirmuoju pasakojimu apie komisarą Megre “Latvis Petersas” pateikia “manijų” romaną „Žmogus, kuris žiūrėjo į nuvažiuojančius traukinius“.

Keso Popingos gyvenimas daugelį metų sruveno ramiai. Vieną dieną bendrovė, kurioje jis dirba ir į kurią yra įdėjęs visus savo pinigus, bankrutuoja. Nuo šios akimirkos jo gyvenimas gali pakrypti visai kita vaga…
Ką pasirinks Kesas Popinga – bandys išsaugoti savo miesčionišką namų jaukumą ar sės į naktinį traukinį, riedantį išsvajotos laisvės link?
Kas jis iš tiesų – beprotis maniakas, pavojingas žudikas ar tik nelemtai susiklosčiusių aplinkybių auka?
Be garsiojo komisaro Megrė ciklo, rašytojas sukūrė ne mažiau įspūdingą vadinamųjų Simenono romanų seriją. Juose kėlė žmonių, apsėstų įvairiausių manijų, kankinamų vienišumo, nusivylimo, susvetimėjimo ir mėginančių rasti savo vietą gyvenime, temas, kūrė intriguojančius psichologinius veikėjų portretus.

—–

Pagyros leidyklai “Vaga” – jau antroje knygoje pastebiu viršelyje nurodytą vertėją. Šįkart Sigito Parulskio operatyviai išverstame Michailo Šiškino romano “Laiškų knyga” viršelyje. Romanas dėmesį patraukė dėl lapkričio 29 d. pasklidusios žinios, jog laimėjo Rusijos nacionalinę literatūros premiją Большая книга („Didžioji knyga“).

Romano istorija skleidžiasi dviejų įsimylėjėlių laiškuose. Puslapių tėkmėje praeitis tampa dabartimi: Šekspyras, Markas Polas ir Rusijos kariuomenės invazija į Pekiną… Laiškai keliauja išardytais bėgiais, sudegintais tiltais, paskandintais laivais, pašautais arkliais, kritusiais lėktuvais… Kaip kadais Eloyzos ir Abeliaro laiškai, prasilenkiantys Simone de Beauvoir ir J.-L. Bosto laiškai, išblukę M. K. Čiurlionio ir Sofijos laiškai, taip dabar Sašenkos ir Volodenkos laiškai – apie paslaptį, apie tai, kad mirtis – tokia pat dovana kaip ir meilė.

Skaityti ištrauką
—–

Leidykla “kitos knygos” toliau džiugina Aldous Huxley kūriniais. Romanas „Beždžionė ir esmė“ tęsia niūrios antiutopijos tematiką. Priblėsus įspūdžiams iš “Puikus naujas pasaulis” bus gera proga prisiminti, kaip blogai gali būti.

Šiuo kandžiu romanu, pasitelkdamas ir kino scenarijaus formą, autorius perkelia mus į 2108 metus. Veiksmas vyksta Los Andžele, kur iš Naujosios Zelandijos atkakusi ekspedicija mėgina susigaudyti tame, kas liko iš civilizacijos po to, kai žmonėmis vadinamos plikosios beždžionės ėmė švaistyti tautinio išskirtinumo, progreso ir aukštųjų technologijų kuokomis…

Žmonijos vos nesunaikinęs Antrasis pasaulinis karas įkvėpė antiutopijų meistrą Aldousą Huxley pakoreguoti sąlygiškai „laimingo“ būsimo pasaulio vaizdą, kurį autorius buvo įtaigiai nutapęs 1932 m. šedevre „Puikus naujas pasaulis“. 1948 m. parašytoje „Beždžionėje ir esmėje“ A. Huxley mūsų pasauliui negailestingai nubreže pačią niūriausią ir baisiausią perspektyvą – globalų žmonijos krachą, kurį sukels dvi didžiausios Vakarų civilizacijos ydos: nacionalizmas ir aklas tikėjimas progresu. Daugiau

—–

“Pavėsinėje su Richardu Wagneriu : neišgalvotos muzikos istorijos” – toks pavadinimas tekstų, kuriuose muzikologas Viktoras Gerulaitis vedžioja skaitytoją po XVIII-XX a. muzikinę Europą. Kas girdėjęs jo pasakojimus, gali neabejoti, jog tekstas parašytas taip pat spalvingai ir įtraukiančiai.

Kokie istoriniai ir asmeninio gyvenimo įvykiai labiausiai formavo jų pasaulėvoką? Koks atsitiktinumo vaidmuo? Kodėl genijaus gyvenimas dažnai kupinas paprastam žmogui sunkiai suvokiamų paradoksų ir būtent tie paradoksai kuria tikrovę? Ieškodamas atsakymo į šiuos ir daug kitų klausimų autorius remiasi muzikų biografijos faktais, nepatekusiais į vadovėlius ir enciklopedijas, bet palikusiais ryškų pėdsaką jų kūryboje. Tai pirmoji Lietuvoje tokio žanro knyga, vedžiojanti skaitytoją po neišgalvotą, bet netikėtą muzikos ir žymiausių muzikantų pasaulį. Savito, šmaikštaus stiliaus esė, neprognozuojamos, mąstyti skatinančios įžvalgos tarp eilučių atskleidžia ir paties muzikologo V. Gerulaičio gyvenimo filosofiją. Daugiau

—–

Justin Cronin apokaliptinis romanas “Perėja” kol kas labiau baugina apimtimi (veik 700 puslapių), nei turiniu, kurį Stivenas Kingas apibūdino šitaip: “Kartais dienos šviesą išvysta romanai, pavergiantys tokių kūrinių skaitytojus: įdomios ir kerinčios, paprastai, bet meistriškai aprašytos istorijos, kurių pasakojimas trykšta įstabia vaizduote. (…) Užteks penkiolikos puslapių, kad knyga jus sužavėtų; po trisdešimties būsite visiškai užvaldytas ir skaitysite iki išnaktų. Romanui būdingas gyvumas, kuriuo pasižymi tiktai fantazijos ir vaizduotės sklidini epai. Ką dar galėčiau pasakyti? Štai ką: pradėkite skaityti šią knygą, ir kasdienis pasaulis išnyks. “

Justino Cronino romanas „Perėja“ (The Passage), didelės apimties tritomio epo pirmoji knyga, 2010 metais sukėlė milžinišką ažiotažą ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Plataus užmojo pasakojimas atitinka ir jo platų apokaliptinį turinį: laisvėn ištrūksta slaptose karinėse laboratorijose bandytas virusas ir Ameriką ištinka baisesnė už marą totalinė katastrofa, o šioje pragaištingoje jūroje išlieka tik išsigelbėjusių ir nuo išorinio pasaulio atsiribojusių žmonių salelės. Praslenka beveik šimtmetis, pasikeičia kelios kartos, užaugusios Kolonijoje, uždaroje erdvėje. Kadaise klestėjusią civilizaciją Kolonijos gyventojai įsivaizduoja tik iš pasakojimų, kol pagaliau ateina laikas atskleisti apokalipsės priežastis… Daugiau

—–

Dar vienas Jane Austen klasikinis kūrinys lietuviškai – romanas “Mansfildo parkas”: kontroversiškai kritikų įvertintas, tačiau neabejotinai patenkantis į reikšmingiausių Austen kūrinių gretas.

Aistrų ir tyros meilės kupino Jane Austen romano herojė aštuoniolikmetė Fanė Prais kadaise iš skurdžių tėvų namų persikraustė pas turtingą globėją dėdę serą Tomą į didingą jo dvarą – Mansfildo Parką. Tačiau šiame gerų manierų ir žaismingo flirto pasaulyje drovi, jautri Fanė visuomet jautėsi esanti tik neturtinga giminaitė. Ji nerado bendros kalbos su išlepintomis savanaudėmis pusseserėmis, o svarbiausia – taip ir neišdrįso atskleisti savo slaptos meilės pusbroliui Edmundui…
Tačiau viskas ima keistis, kai į Mansfildą iš Londono atvyksta žavūs ir patrakę Krofordai – prašmatnusis Henris ir jo gražuolė sesuo Merė. Jiems pasirodžius į ramų ir santūrų Mansfildo Parko jaunuolių gyvenimą uraganu įsiveržia pavydas ir pagundos, prasideda aršios varžybos dėl mylimųjų palankumo, įsiplieskia nepadorios aistros, o tuštybė kai kuriems jų užtraukia didžiulių bėdų …
Pavartymui

—–

Neišsišokanti “Homo liber” leidykla suteikia progą susipažinti su norvego Dago Solstado romanu “Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga”. Knygos skaitytojai masinami lietuviškomis Vilniaus veiksmo scenomis, bet ir be jų verta pažvelgti į vieną geriausių šiuolaikinio norvegų rašytojo tekstą.

Pagrindinis romano veikėjas Bjornas Hansenas, beveik prieš dvidešimt metų dėl meilužės palikęs žmoną ir dviejų metų tesulaukusį sūnų, dabar stovi gyvenimo kryžkelėje. Jam ką tik sukako 50 metų, jis solidus, prestižines pareigas einantis finansų specialistas, bet tvirto pagrindo po kojomis taip ir neturi. Ar visas jo gyvenimas nėra vien tik mėgėjiškas spektaklis? Ieškodamas atsakymo į jį kankinančius klausimus, Bjornas Hansenas įsivelia į labai savotišką žaidimą, nulemsiantį visą tolesnį jo gyvenimą. Lietuvių skaitytojui šis romanas ypač įdomus ir dėl to, kad čia vaizduojama ir mūsų šalis, jos sostinė Vilnius pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Kaip atrodė Gedimino pilis, Katedra, Vilniaus senamiesčio gatvės, pastatai ir žmonės norvego akimis paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje? Kokie vaizdai, pojūčiai, spalvos, kvapai įsirėžė jo atmintyje? Ar grįžęs iš Vilniaus į Norvegiją Bjornas Hansenas vis dar bus toks pat žmogus? Visa tai atsiskleidžia „Vienuolikto romano, aštuonioliktos knygos“ puslapiuose.

Naujos geros lapkričio knygos