Vis anksčiau atsėlinanti tamsa yra rimtas pretekstas dažniau ir ilgėliau rankose laikyti gerą knygą ir lankytis knygynuose ar kitose knygų pardavimo vietose.

Kol “Alma littera” toliau plečia savo zoną, siūlydama blogeriams įsidėti pačios leidyklos užsakymu sukurptas “recenzijas”, Marius Burokas šmirinėja po angliškų leidinių lentynas ir džiugiai nuteikia, išduodamas, kad lietuviškai jau rengiama naujoji Umberto Eco knyga “Prahos kapinės”. O jos belaukdami žvelgiame į jau pasirodžiusius įdomesnius lietuviškus reikalus, kurių viršūnėje stūkso Virginia Woolf su jau įpusėtu romanu “Į švyturį”, statomu greta „Ponia Delovėj”, „Orlandas” ir „Savas kambarys”. Yra tekę ne kartą girdėti, kad „Į švyturį” esti Woolf pati pačiausia. Matysiu, kaip atrodys baigus knygą: kol kas, įpusėjus, tikrai viskas aukštumoje ir nepakartojama.

Romanas Į švyturį (1927), laikomas modernizmo klasikos šedevru, pasakoja apie gausią Ramzių šeimą ir jų svečius vasarnamyje saloje prie Škotijos krantų (kurti vietovės atmosferą autorę įkvėpė vaikystės vasarų, praleistų Sent Aivse, pietvakarių Anglijoje, prisiminimai).

Tai daugiasluoksnė žmonių santykių drama, aprėpianti lūkesčius ir nusivylimus, tėvų ir vaikų, moterų ir vyrų santykius, žmogaus akistatą su gamta ir visuomene. Subtiliausiais psichologiniais niuansais, mažytėmis jausmų ir minčių slinktimis Virginia Woolf atskleidžia sielos anatomiją, įtaigiai rodo sunkiai apčiuopiamą giluminį kasdieninės žmogaus egzistencijos turinį. Meniška kalba iki šiol tebėra vienas didžiausių šio unikalaus kūrinio laimėjimų. Daugiau…  

Skaitykite ištrauką

—–

“Baltos lankos” išleido mūsuose mažai žinomo Ceeso Nooteboomo romaną “Ritualai” – vieną garsiausių XX a. Nyderlandų literatūros kūrinių, kurį perskaityti gerų knygų žiurkėms būtina.

Inis Vaintropas, „diletantas itališkąja šio žodžio prasme“, turi pakankamai pinigų, kad gyventų patogiai. Jis prekiauja paveikslais, rašo horoskopus ir receptus laikraščiams, seka akcijų biržos naujienas. Žengia per gyvenimą be ypatingų rūpesčių ir nepuoselėja didelių ambicijų. Jo religija – moterys. Deja, ritualu tapęs mylėjimasis nužudo pačią meilę, ir vieną dieną, kaip, beje, pats Inis išpranašavo savo sukurtame horoskope, jį palieka žmona. Jis sugniuždytas. Bet negebantis valdyti savo gyvenimo Inis nesugeba ir deramai jo nutraukti. Daugiau… 

—–

Naujas pavadinimas medžių naikintojų žaidimo dėžėj – „Šarkos knygos“ pristato australo Markus Zusak romaną jaunimui „Knygų vagilė“. Kūrynys apdovanotas gausybe premijų bei įdomus, jog pasakojimas vedamas iš Mirties perspektyvos, kuri ne tik porina pagrindinės veikėjos istoriją, bet nevengia pasiguosti savo sunkiu darbeliu.

1939-ųjų nacistinė Vokietija. Devynerių metų mergaitė Lizelė gyvena Himelio gatvėje su ją priglaudusia šeima. Jos tėvai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Lizelė vagia knygas. Tiktai knygos ir patraukė neįprastos pasakotojos dėmesį.

Tai istorija apie Lizelę ir kitus jos gatvės gyventojus, iš dangaus ėmus kristi bomboms. Dar vienas dalykas, kurį turite žinoti – knygų vagilę Mirtis aplankys tris kartus.

—–

“Kitos knygos” išleido jau trečiąjį Vladimir’o Sorokin’o vertimą. Šįkart tai romanas “Trisdešimtoji Marinos meilė”, kurį jaunosios kartos andergroudininkai ir spuoguoti paaugliai, nebemokantys rusiškai, turėtų čiupti ir pažindintis su sovietmečio hiperseksualumo bėdomis.

Romanas „Trisdešimtoji Marinos meilė” buvo parašytas 1982–1984 m., bet dienos šviesą išvydo tik 1995 metais. Knyga mus nukelia į „brandų“ sovietmetį ir pasakoja tragišką Marinos – hiperseksualios trisdešimtmetės muzikos mokytojos – meilės paieškų epopėją, kupiną nykios kasdienybės ir gaivališko sekso scenų.

Knygos heroję, kuriai nekaltybę atėmė ją išprievartavęs tėvas, mylėjo daugybė vyrų, tačiau daug didesnį malonumą ji patirdavo su moterimis, kurių turėjo 29. Nekenčianti sovietinės sistemos, tačiau nusivylusi ir Maskvos disidentais, ji įsidarbina paprasta gamyklos darbininke ir imasi karštligiškai ieškoti tikrosios – 30-osios – meilės. Daugiau… 

—–

Ramutė Skučaitė. Su ja augo ne viena karta. Norisi tikėti, kad augs dar kelios. Poetei jau aštuoniasdešimt. Ta proga LRS leidykla serijoje „Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai“ pristatė poetės eilėraščių rinktinę “Ant skilusio akmens”.

Kad poetės gerbėjų nemažėja rodo ir dviejų metų senumo konkursėlis, prie kurio vis atsiranda nauji komentarai su vienas už kitą gražesniais eilėraščiais.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės rinktinių eilėraščių knygoje atsiskleidžia jos kūrybos kelias nuo 1965 metų iki šių dienų. Tai gražios kalbos, melodinga poezija, išreiškianti būties praeinamumą, tyliai tvirtinanti humanizmą ir gėrį. Stiprėjantis išgyvenimų dramatizmas yra matoma raidos kryptis.

—–

Teatro ir aktoriaus Vlado Bagdono gerbėjai jau gali ieškoti Rūtos Oginskaitės parengtos knygos “Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu”.

Knyga „Jausmų repeticijos“ – pokalbiai su Vladu Bagdonu apie tai, kas išgyventa, ir apie jo šiandieną. Aktoriaus akimis regime jo vaikystės Vilnių, anuomet kaimišką miesto pakraštį ties Savanorių prospektu, septintojo dešimtmečio Konservatoriją, dėstytojus Ireną Vaišytę, Juozą Rudzinską, Ireną Bučienę. Vėliau – Jaunimo teatras, jo užkulisiai, gastrolių po Lietuvą atmosfera, darbas su Dalia Tamulevičiūte, su Eimuntu Nekrošiumi – nuo pirmųjų šio režisieriaus žingsnių iki spektaklių, pelniusių tarptautinę šlovę. Knygą rėmina vieneri metai – 2010-ieji. Bagdonui šešiasdešimt vieneri. Lietuvos teatruose jis turi vis mažiau darbo, reti „Fausto“ ir „Otelo“ vaidinimai gastrolėse reikalauja, atrodytų, nebežmogiškų pastangų. Bet Rusijos teatras ir kinas ima siūlyti svarbius vaidmenis, ir studentai vis rečiau sulaukia savo dėstytojo Lietuvos Muzikos akademijoje. 

Paskaityk ištraukas 

ps. Tiek šiam kartui. Rugpjūčio ir rugsėjo geros knygos guli čia. Beje, gal kas supranta taktiką ar užmačią, kodėl knygynuose John Galsworthy “Šiuolaikinės komedijos” trečioji dalis „Gulbės giesmė” kaštuoja 5 litus, o pirmosios dvi – po dvidešimt?