Tsakant ruduo ima viršų. Nors rugsėjis dar ne į pabaigą, bet knygų derliaus nuėmimas būtinas dėl Vilniaus knygų festivalio, savotiško knygų mugės mažojo brolio. Bent tokie prisiminimai iš pernykščio užplūsta. Tų prisiminimų du: knygų prekystalius supanti tvankuma ir amžinatilsio Samarago žmona skype’u porinanti apie savo velionį genijų. Nesakau, kad tokių renginių, kai knygas leidėjai gali perleisti be kasos aparatų, nėra reikalingi. Visiems tik nauda ir į kišenę. Gerai būtų, kad ir į smegeninę dar kas nors kliūtų, o ne tik papildomas svoris lentynoms ir galvaskaudis stebint, kaip viršeliai uzurpuoja kambarių kertes. Tokie pamintijimai kilo žygiuojant per “Sostines dienas” mūsojo kunigaikščio prospektu, katrame taip pat kai kurios leidyklos stengėsi iškišti gerų ir blogų skaitalų. Braukiau ašarą matydamas pirkėjų apleistą J. M. Coetzee romaną “Nešlovė” su poros litų kainos lipuku ir “Pulicerio premijos laimėtojus”, nukainuotus iki Dariaus ir Girėno. Buvo ir daugiau ką apraudoti, bet ne verkti čia karts nuo karto susibėgam. Tad neapraudosiu žinios, kad “Eridanui” šakutės, kad Staškevičiaus žaisliukas, “Sofoklio” knygynas, kabina spynas (leidykla girdėjau išliks), verčiau pasidžiaukime, kad turime, oi, kiek turime ką skaityti ir iš ko rinktis. Tikėtina po Vilniaus knygų festivalio išdygs dar vienas kitas skanumynas, bet neužbėgant įvykiams už akių pasiplanuokime jau apčiuopiamus naujus vertingus viršelius.
Pirmiausia “Baltos lankos” ir vėl Violeta Tauragienė užu vertėjos vairo – šįkart J.M. Coetzee ir vienas žymiausių jo romanų “Barbarų belaukiant”. Rimtos literatūros mėgėjai tikrai nenusivils.
Romano Barbarų belaukiant pasakotojas, lojalus neįvardytos Imperijos pareigūnas, tarnaujantis mažame pasienio mieste, gyvena ramų gyvenimą, kolekcionuoja akmenis, kasinėja griuvėsius dykumoje ir šifruoja paslaptingus rašmenis ant tuopos skalų. Bet kartą mieste pasirodo pulkininkas Džolas ir stoja į žūtbūtinę kovą su barbarais, kurie laikomi pavojingais Imperijai. Suvokęs, kaip žiauriai ir neteisingai elgiamasi su belaisviais, miestelio teisėjas pajunta užuojautą aukoms ir įvykdęs protesto aktą pats tampa Imperijos priešu. Būdamas paprastas žmogus, graužiamas sąžinės tolimais laikais nežinomoje šalyje, jis tarytum įkūnija visus žmones, kurie gyvena totalitarinėse valstybėse, nepripažįstančiose teisingumo ir padorumo.
—–
Jau lentynose šmėžuoja ir mums gerai pažįstamo Julian Barnes romanas “Pabaigos jausmas”, pagaliau atnešęs rašytojui “Bookerį”.
Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę.
Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros.
Pabaigos jausmas – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia. Daugiau…
—–
“Kitos knygos” nemažina apsukų ir festivaliui pateikia ne vieną staigmeną: jau senokai lietuviškai bepasirodžiusį kontroversiškąjį Michel Houellebecq’ą su 2010-aisiais išleistu, apkalbėtu ir Gonkūrais apkabintu romanu “Žemėlapis ir teritorija”.
Goncourt’ų premija apdovanotas bene garsiausio prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo romanas „Žemėlapis ir teritorija“ ironiškai piešia spalvingą industrinės epochos pabaigą priėjusios šiuolaikinės Europos paveikslą. Tai apokalipsės grėsme alsuojantis susvetimėjusių žmonių pasaulis su plačiais keliais ir didelėmis parduotuvėmis, kuriame tėvas su sūnumi nekalba apie asmeninius santykius, o tik apie darbą.
Dvasinės krizės apimtos visuomenės drama išryškėja pagrindinio romano veikėjo menininko Džedo Martino gyvenimo istorijoje. Visiškai netikėtai susilaukęs pripažinimo už „konceptualius“ kūrinius – turistinių žemėlapių kopijas, vienišius Džedas praturtėja, apsitveria savo valdas tvora, paleidžia ja elektros srovę ir (ne)laimingas sau sensta viską stelbiančių augalų karalijoje…
Nors romane nuskamba kelios ankstesnei autoriaus kūrybai būdingos postmodernistinės gaidelės (autorius sadistiškai nužudo pats save kaip vieną iš knygos personažų), tačiau čia mes matome kiek kitokį M. Houellebecqą – balzakiškai realistišką, rimtą ir brandų rašytoją. Daugiau…
—–
Džiugina ir paskutinioji Jose Saramago knyga “Kainas” – tikrai norėtųsi, kad tradicija nesustotų ir sulauktume bent vieno Saramago vertimo kasmet.
Paskutiniame savo romane „Kainas“, kaip ir eretiškoje „Evangelijoje pagal Jėzų Kristų“, portugalų rašytojas José Saramago vėl drąsiai perkuria Biblijos siužetus. Abelį nužudęs ir amžinoms klajonėms pasmerktas Kainas keliauja erdve bei laiku ir nuolat įkliūva į žinomų Biblijos įvykių sūkurį. Savo akimis jis mato, kaip Abraomas kone paaukoja sūnų Izaoką, kaip sugriaunama Sodoma ir Gomora, kaip statomas Babelio bokštas, kaip paimamas Jericho miestas, kaip kenčia Jobas ir pagaliau – kaip nuo tvano visus gelbsti Nojaus laivas.
„Kainas“– tai giesmė kritiškai mąstančiam ir drąsiam žmogui. Priartėdama prie erezijos ribos, ši šokiruojanti knyga deramai užbaigia nepaprastą Nobelio premijos laureato kūrybinę biografiją.
—–
Turint laiko būtų labai smalsu ir įdomu palyginti Sabaliauskaitės tekstus su Ken Follett tūkstantlapiu istoriniu romanu “Žemės stulpai”. Sako, yra panašumų.
Anotacija: Pasaulinio garso britų rašytojas Kenas Follettas (g. 1949) rašo jau trečią dešimtį trilerių ir istorinių romanų.Tarptautiniu bestseleriu tapusiame istoriniame romane „Žemės stulpai“ autorius vaizduoja gotikinės katedros statybą viduramžių Anglijoje. Romano veiksmas trunka apie keturiasdešimt metų, ir per vaizduojamą laiką Follettas leidžia skaitytojui juste pajusti, kaip buvo statoma viduramžių katedra. Čia daug tikrų XII a. Anglijos istorijos įvykių (imperatorės Modės ir karaliaus Stepono kovos dėl sosto, trintis tarp monarchų ir bažnyčios vadovų). Katedros statyba suveda skirtingų luomų ir interesų žmones, verda aistros, mezgamos intrigos, tarpsta smurtas. Statytojai – prioras Filipas, Tomas Statytojas, šio įsūnis Džekas ir kiti – idealistai, pasišventę didingos katedros idėjai, nepabūgę net vyskupo ir karaliaus intrigų ir smurto. Universalias problemas rašytojas perkelia į personažų gyvenimus.
—–
Viena džiugesnių žinių iš “Charibdė” fronto – leidykla atnaujino „Moderniosios klasikos“ knygų serijos leidybą. Iki šiol veik viskas šioje serijoje buvo aukštos prabos. Nauja knyga – Giuseppe Dessi „Dezertyras”. Autorius negirdėtas ir nematytas, bet norisi tikėti, kad “Dezertyras” bus vertas modernios klasikos vardo.
Giuseppe Dessì modernių romanų ir novelių autorius, šiek tiek maištininkas, nepasidavęs tuo metu, kai jis kūrė (pries Antrąjį pasaulinį karą iki aštuntojo dešimtmečio), madingų romanų stilistikai. Jo kūryba savita, išryškinanti gyvenimo apskritai ir žmogaus gyvenimo santykį.
„Dezertyre“ pasakojamas trumpas Italijos istorijos fragmentas – fašizmo gimimas šalyje ir asmeninis Marijandželos, moters, praradusios Antrajame Pasauliniame kare du savo sūnus, likimas. Autorius pasakoja apie tai, kaip moteris bendrauja su savo sūnumi, kuris jaučiasi esąs dezertyras, ir kaip ji bendrauja su savo miestelio bendruomene. Tai labia savotiška moteris, daugiausiai laiko ji tyli.
„Laikui bėgant gyvenimas tampa aiškesnis.”
Giuseppe Dessi
—–
Iki susitikimo Vilniaus knygų festivalyje, čia ir tarp gerų knygų eilučių.
—–
NAUJOS G.EROS KNYGOS [2013, gegužė – liepa]
>J. M. Coetzee romaną “Nešlovė” su poros litų kainos lipuku ir “Pulicerio premijos laimėtojus”, nukainuotus iki Dariaus ir Girėno
Ouch, gaila, kad nebuvau ir nemačiau. „Maiklo K gyvenimas” viena geresnių skaitytų knygų, „Nešlove” iškart perskaičiu atsidūre jau ir taip nemenkame sąraše, tad užmatęs tikrai paimčiau. O už tokią kainą ir kelis egzemplorius draugams.
Aš knygų festivalyje šįkart „gelbėjau” Hertos Müller knygas.. Nobelistė po 10 Lt išsipardavinėjo :(