Artėjančią Vilniaus knygų mugę smagu pasitikti su „Litexpo” spaudos centro pranešimu, kuriame teigiama, kad „lankytojų dėmesį kaustys ilgai laukti susitikimai su keliasdešimt užsienio svečių”, ir smagiu Lolitos Varanavičienės „paantrinimu”, jog žymiems rašytojams Lietuva yra neįdomi. Tai, žinoma, ne priežastis į mugę nesibrauti. Ten sklandanti atmosfera ir vykstantys renginiai turi savo žavesio, nors praėjusios mugės tik patvirtino, kad tik pasirodžiusių naujų knygų mugėje graibstyti neverta – jos gali pasirodyti ne tik pigesnės, bet netgi brangesnės, nei tuo pat metu siūlomos knygynuose ar internete. Tad į būsimas naujienas ypatingai nesižvalgysiu, o bandysiu surankioti, ką per paskutinius porą mėnesių praleidau.
Kol kas geidžiamiausias skaitinys – „Rašytojų sąjungos” leidyklos išleista Gonçalo M. Tavares “Jeruzalė”.
Portugalų rašytojo trijų valandų romanas
Trys valandos – tik tiek trunka romano „Jeruzalė“ veiksmas. Knygos veikėjus į naktinį miestą išstumia fizinis ir dvasinis alkis, kančios ir nė per žingsnį neatstojančios praeities įvykių šmėklos.
Kaip persipins šių skirtingais tikslais tuščiomis gatvėmis klaidžiojančių žmonių keliai? Kokia jėga nulems jų likimus?
Jeruzalė šiame romane – ne miestas, tai simbolinė vieta, kur, susidūrus meilei ir neapykantai, racionaliam protui ir beprotybei, nusikaltimui ir bausmei, ištirpsta visos ribos tarp jų ir lieka tik tikėjimas ir viltis…
—–
“Vaga” išleido mūsuose jau iš “Laiškų knygos” žinomo Michailo Šiškino romaną “Veneros plaukas”.
Iš pažiūros nesudėtingas siužetas – keturios istorijos audžia romano meninį pasaulį: Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui-vertikui; pastarojo meilės istorija Italijoje; laiškai sūnui, kuriuose atsispindi ir mitologiniai, istoriniai pasauliai, cituojami iš vertiko skaitomų knygų; ir Izabelos, dainininkės, kurios biografiją jis norėjęs parašyti, dienoraščiai. Įdomu tai, kad visos šios istorijos, daugiau ar mažiau, turi antrą – autobiografinį – dugną. O autoriui būdingas prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas, lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliais, romane Veneros plaukas vešėte veši, be to, atsklinda Jameso Joyce’o Uliso ribuliai.
Daugiau…
—–
Savų knygų nemokanti populiarinti leidykla “Žara” išleido nuostabų prancūzo Michelio Tournier (lietuviškai dar turime jo “Penktadienis, arba Ramiojo vandenyno limbai”, “Kasparas, Melchioras ir Baltazaras”) romaną “Girių karalius”. Nepraleiskite.
Pagrindinis veikėjas Abelis Tifožas – keistas personažas. Vaikystėje nepatyręs švelnumo, vėliau atbukintas mechaniko amato, jis tampa visuomenės priešu, budeliu ir sykiu auka. Per karą patekęs į vokiečių nelaisvę ir išsiųstas į Rytų Prūsiją, Abelis atsiduria darbo stovykloje. Netoliese yra Gėringo, Romintos žmogėdros, medžioklės plotai. Paskui likimas nuveda jį į Kaltenborno tvirtovę, kurioje įsikūrusi karo mokykla. Tada, ieškodamas šiai mokyklai mokinių, jis tampa Kaltenborno žmogėdra. Daugybė įvykių ir apmąstymų, širdyje įsižiebusi meilė žmogėdrą paverčia šv. Kristoforu.
—-
Sofi Oksanen gerbėjai jau gali ieškoti trečiosios tetralogijos dalies “Kai dingo balandžiai”.
„Kai dingo balandžiai“ – tai estų kilmės Suomijos rašytojos Sofi Oksanen trečiasis romanas iš tetralogijos apie netolimą Estijos praeitį ir politinį Europos suskaldymą. Ankstesnės dalys – „Stalino karvės“ ir „Valymas“. Romane vaizduojami neramumų ir tariamos taikos dešimtmečiai: Estijos Respublikos pirmojo laikotarpio pabaiga, Antrasis pasaulinis karas ir „atšilimas“ bei stagnacijos pradžia Sovietų Sąjungoje. Tai pasakojimas apie žmogaus santykius su valdžia, apie gebėjimą ir nenorą prisitaikyti, apie kaukes, kurias vieni pajėgia dėvėti, kiti – ne. Ką rinktis: ištverti tiesia nugara traiškomam krumpliaračių, ar pačiam tapti tokiu krumpliaračiu? Kartu knygoje gvildenamas tragiškas vienos šeimos likimas, ją supančių žmonių viltys ir netektys.
Daugiau…
—-
Ir pabaigai pora negrožinės literatūros knygų:
Ilja Bereznickas “Animacijos menas” knygos pavadinimas kalba pats už save.
Knyga „Animacijos menas” pristatoma pasaulio ir Lietuvos animacijos istorija nuo jos gimimo iki šių dienų. Joje pateikiama daug įdomių ir niekur neskelbtų detalių apie JAV, Izraelio, Norvegijos ir kitų šalių animacijos kūrėjus bei kompanijas, su kuriais teko dirbti ir bendrauti autoriui. Tai pirmoji tokios informacijos gausos knyga Lietuvoje, skirta animacijos menui. Knyga pravers kino profesionalams, studentams, moksleiviams ir kiekvienam skaitytojui, besidominčiam animacijos istorija.
„Rašyti šią knygą paskatino tai, kad mes beveik neturime originalių leidinių animacijos tematika. Džiugu, kad pastaraisiais metais pasirodė keletas verstinių ir Lietuvos animatorių išleistų knygų. Viliuosi, ir ši ras savo vietą tarp jų. Tobulėjant šiuolaikinėms technologijoms, animacija pasidarė prieinamesnė daugeliui žmonių. Atsirado daugiau savarankiškų filmų studjų ir mokyklų, kuriose pradėta dėstyti animacija.” Daugiau…
—–
Knygynus pasiekė lietuviškas pasaulio kino istorijos tęsinys, parengtas lietuvių autorių. Pasak leidinio sumanytojų, antroji „Trumpos kino istorijos“ dalis, skirta apžvelgti kino raidą nuo XX a. 5-ojo deš. iki šių dienų, tęsia bandymą sukurti nuoseklų kino istorijos gidą. Susiorientuoti jos procesuose ji padės ne tik moksleiviams, studentams, bet ir vis dažniau kino teatrų duris varstančiam kino mėgėjui. Knygą išleido VŠĮ „Vaizdų kultūros studija“, jos redaktorės – kino kritikės Auksė Kancerevičiūtė ir Neringa Kažukauskaitė.
„Trumpa kino istorija“ – tai jungtinis Lietuvos kino kritikų ir apžvalgininkų veikalas. Jį rengiant bendradarbiavo kelios kartos. Čia susipynė patyrusių kino kritikių (I. Keidošiūtės, R. Paukštytės, Ž. Pipinytės, A. Kancerevičiūtės, N. Kažukauskaitės, kt.) įžvalgos ir savitas jaunesnės kartos (L. Brašiškio, V. Gecevičiaus, M. Ivanov, G. Jurevičiūtės, kt.) žvilgsnis.
Tikras malonumas žvalgyti kino istoriją su šviesaus atminimo kino kritiku Sauliumi Macaičiu. Knygoje spausdinami skirtinguose leidiniuose anksčiau publikuoti jo tekstai apie Andrejų Tarkovskį, Frederico Fellini, kt.
—–
O žvelgdami į ateitį laukiame: Davido Lyncho “Pagauti didžiąją žuvį”.
NAUJOS G.EROS KNYGOS [2013, spalis – lapkritis]
Į „Jeruzalę” didelių vilčių nedėčiau- kelis kartus bandžiau skaityt ir abu kartus neįsivažiavau.Gal čia dėl vertimo? Nors įtariu, kad siužetas kaltas.