Naujosios dramos akcijos ‘07 spektaklis “Ijul” trumpam sušildė lietuvišką rudenį

ijul_photo-mikhail-guterman2.jpg

Šeštadienį, t.y. spalio 13d., turėjome galimybę išvysti vieną iš Naujosios dramos akcijos ’07 vainikuojančių spektaklių, pagal garsaus šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę „Ijul“. Jame vaidina ryškiausia Piotro Fomenkos teatro aktorė ir jaunojo rusų teatro žvaigždė Polina Agurejeva. Šį spektaklį režisavo net keli režisieriai, kol galiausia juo liko Viktoras Ryžakovas, kuris yra pastatęs ir Vyrypajevą išgarsinusį „Deguonį“. Per tą laiką pjesės tekstas vis pildėsi, keitėsi, kol galutiniausias variantas – spektaklis „Ijul“, pasirodęs 2006 metais nepriklausomame teatre „Praktika“, tapo Maskvos teatrinio gyvenimo įvykiu. Kad tai buvo neeilinis įvykis teatro pasaulyje, tuo galėjome įsitikinti ir mes, stebėdamai šį spektaklį Lietuvoje.

Spektaklis “Ijul”, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti trapus, asketiškas, kuklus kūrinys, ir tik po spektaklio įsitikini kaip forma, pavidalas gali būti stipriai apgaulingi… Mažoje scenoje visko po vieną: mikrofonas, kilimas, žurnalinis staliukas, arbatos puodelis, aktorė ir aktorius. Pastarasis, beje, visai ne aktorius, o dramaturgas, tos pačios pjesės autorius – Ivanas Vyrypajevas (beje, dar ir Polinos Agurejevos vyras), kuris čia pasirodo tai kaip scenos darbuotojas, ir po pirmos pjesės dalies pakeičiantis sceninius atributus, tai, kaip spektaklį papildantis vyriškas balsas.. Bet pačiam Vyrapajevui scena atiduodama tik keletui minučių, visas likusias – daugiau nei valandą čia karaliauja aktorė – Polina Agurejeva..

Praskleidusi scenos gale juodas, užkulisines užuolaidas, ji išeina į sceną ir atsistoja prie mikrofono, scenos prožektorių apšviesta, vilkinti juoda ilga suknele, labiau panašėja ne į dramos aktorę, o į – operos solistę… Ir kada savo sodriu, žemu balsu ji „paima pirmą natą“ –“Сгорел дом, а в доме две собаки… Будь ты проклят, паршивый июль, будь ты навеки проклят, месяц июль!” – žiūrovai salėje apmiršta. Iš pradžių ji sako tekstą tarsi deklamuodama greitakalbę: su lengva, bet ironiška šypsena, vis keisdama tempą, ritmą, intonacijas, vis ilgėjančiais sakiniais, pilnais abejingumo pasakoja apie įvykdytų žmogžudysčių detales. Aktorė pjesės tekstą tarsi dalina porcijomis, o tada keliom sekundėm ramiai atsitraukia per kelis žingsnius nuo mikrofono į scenos gilumą, pirštais perbraukia lūpas arba atsigeria vandens iš, nuo šalia ant staliuko stovinčio, arbatos puodelio ir tęsia toliau.. Iš pirmo žvilgsnio pasirodžiusi – lyriška, subtili aktorė, neužsikirsdama beria 63 metų vyriškio, bepročio-kanibalo monologus apie tai: kaip nudūrė kaimyną, tada nusuko galvą bomžui, kaip supjaustė į gabaliukus šventiką, kuris davė jam prieglobstį, ir galiausia suvalgė (iš didelės meilės) medicinos seselę ligoninėje.

Po pirmosios pjesės dalies, scena trumpam aptemdoma, fone girdime žaismingą Baccara „Yes Sir, I Can Boogie”, aktorė trumpam dingsta, o vietoj jos matome „scenos darbuotoją“ su uždegta cigarete dantyse, kuris pakeičia scenos atributus… Po minutės teatro rampų šviesoje vėl išvystame Poliną Agurejevą, tik jau su paryškintom raudonu lūpdažiu lūpom ir trumpa suknute apnuoginančia kojas… Tikriausiai tam, kad dar labiau įsivaizduotume, kokias tas nuostabias kojas įsimyli pagrindinis pjesės herojus. Antroje pjesės dalyje girdime monologus ir kitų herojų – trijų sūnų, dirbančių Archangelske, ir pačios medicinos sesers… Medicinos sesers tekstas beriamas kartu iš tų pačių Polinos Agurejevos lūpų, kartais sunkiai atskiriamas nuo pačio kanibalo monologų… Ir, jei pirmoje dalyje aktorė beveik visą tekstą skaito stovėdama vienoje pozoje, tik retkarčiais padarydama vieną ar kitą rankų mostą, tai antrojoje dalyje matome ją jau daugiau ir laisviau judančią scenoje, skirtingais profiliais, skirtinguose scenos apšvietimuose.

Nepasakoju apie turinį, nes šiuo atveju jis nėra toks svarbus, koks būna mūsų įprastuose spektakliuose, stebinti režisierių interpretacijas kūrinio tema. Tik prisiminus paskutiniame stebėtame monospektaklyje N.Normontaitę, kuri vaidindama Marija Kalas dramatiškai spaudžia iš saves ašaras (rodos labiau sujaudindama save, o ne publiką), man staiga pasidaro aišku, ką nori pasakyti savo nauja teatro forma “Ijul” kūrėjai. Kad lig šiol, aktorius buvo tarsi režisieriaus molis, kurį jis minkydavo tol, kol pagaliau sukurdavo, įgyvendindavo jame savo įsivaizduojamą pjesės, kūrinio herojaus viziją . Ir kuo skiriasi šis spektaklis, kad jo kūrėjai išleisdami į sceną skaityti šią žiaurią pjesę jaunąją aktorę, siekė ne aktorės susitapatinimo su herojumi, kaip įprasta ligšiolinėje teatro mokykloje, o priešingai – objektyvaus atsitraukimo, ir, būtent, savito požiūrio į šią pjesę iš, būtent, skaitytojo pusės. Spektaklio režisierius ir pjesės autorius tarsi lieka atsakingi tik už pačią formą, teksto turinį, o visa kita – atiduodama aktorės atsakomybėn.. Kai ne tekstas perleidžiamas per save, o skaitytojas (aktorius) save perleidžia per tekstą. Todėl „Ijul“ spektaklio maniera labiau panaši į statišką deklamavimą, nei į vaidybą, tačiau su savita vidine interpretacija.

Nežinau tikslaus termino kaip būtų galima apibūdinti šią pjesę – monodrama, monopjese, monologu ar tiesiog… tekstu ? Aiškiai suprantama, kad tai neįprasta pjesė, neįprasta ir jos paskirtis, o galiausia – ir pats spektaklis, kuriame svarbiausias dalykas yra aktoriaus asmenybė ir požiūris į tekstą. Aktorė Polina Agurejeva idealiai perleido per save šį kūrinį. Galima ją vaidinti tiesiog klasiška “skaitytoja”, iš kurios lūpų tekstas skamba tarsi melodija: čia su aukštesnėm, čia su žemesnėm, čia su ketvirtinėm, čia su aštuntinėm natom, kurias kartais skiria išlaikytos sekundžių tikslumu ritmingos pauzės…

Spektaklis “Ijul” pritrenkia savo ypatingumu paprastume, savo lakoniškumu, o kartu visiškai nauju žvilgsniu į šiuolaikinę dramaturgiją, jos atlikimą, formą, išraiškos būdus… Jo negali su niekuo lyginti, nes analogų šiai naujai teatro formai, bent jau Lietuvoje, tikriausiai nėra. Gan statiškas, valandos ir dešimt minučių spektaklis, galima sakyti, atliktas vienos aktorės, ir tik su minimalia scenografija, mažoje „Meno forto” salėje, talpinančioje tik kelias dešimtis ištikimiausių teatro gurmanų, – prabėga nepastebimai, ir sujaudina labiau savo plieniniu trapumu ir drąsiu kuklumu, nei šimtai iki šiol girdėtų/stebėtų teatrinių monologų teatro scenoje. Sujaudina tuo, kad tu matai prieš save beginklę, bet drąsią aktorę apnuoginusią savo sielą, atsiduodančią reikliam žiūrovo teismui savo asmeninį vienatinį požiūrį į pjesę, į jos tekstą ir turinį.. Kad žiūrovui po visko pasilieka taip gera, kad nesupranti kuri išpažintis tave labiau sujaudino – pjesės herojaus kanibalo ar pačios aktorės..
Ką galiu pasakyti – graužkitės nagus, visi kurie praleidot šį stebuklą. Arba kaip sakė juokais vienas veikėjas “tesudega namai tų teatralų, kurie šį spektaklį iškeitė tą vakarą į šokių dešimtuką per TV“.. Nors girdėjau iš organizatorių viltį suteikiančias užuominas, kad gal dar bandys kažkada atvežti šį spektaklį į Lietuvą. Tad nepražiopsokit antros galimybes!

Tuo pačiu noriu paanonsuoti sekantį ir jau paskutinį šių metų Naujosios dramos akcijos ’07 spektaklį „hamlet ws” (rež. Arpad Schilling, teatras „Kretakor”). Daugiau info rasite čia.
Galiu pasakyti tik tiek, kad kažkada „Sirenose“ stebėtas to pačio teatro režisieriaus spektaklis „Žuvėdrė“ (A. Čechovo pjesės „Žuvėdra“ motyvais) yra vienas iš įsimintiniausių mano matytų spektaklių Lietuvoje.

Foto: Mikhail Guterman

fb-share-icon

30 komentarų apie “Naujosios dramos akcijos ‘07 spektaklis “Ijul” trumpam sušildė lietuvišką rudenį

  1. Po „beje, dar ir Polinos Agurejevos vyras” skaityti noras taip ir dingsta, bet.. Na, ką padarysi..

    Nežinau, ką tu turi omenyje sakydama „analogų nėra”, nes pateikimo forma jis neša į „Liūdnos dainos iš Europos širdies”. Gal tik tiek, kad IJUL monologas labiau vidinis, liūdnų dainų – išorinis, akivaizdžiai nukreiptas į žiūrovą.

  2. Rymeiki, tu žiu pasišoves užkariauti visų talentingiausių moterų širdis ant šio pasaulio :))
    Na ta detalė apie tai, kad pjesės autorius ir jos atlikėja yra vyras ir žmona, yra svarbi tik tiek, kad šį sudėtingą užmanymą, tikriausia ne bet kam būtų galima patikėti.. Ir čia tau tas pats atsakymas į užduotą klausimą – kodėl nėra Lietuvoje analogų..? Todėl, kad aš kalbėjau ne apie tą kriterijų, kurį nulemia aktorių skaičius scenoje, o apie tai, kad šį kartą matome ne režisieriaus interpretaciją turinio tema, o pačios aktorės autorinį darbą su tekstu. Kaip ir minėjau apžvalgoje, režisieriui ir pjesės autoriui priklauso tik pati forma, pats tekstas, visa kita yra aktorės nuopelnas. Todėl gal visai neatsitiktinai jis patikėtas artimam talentingui žmogui, kurio žinai galimybes ir žinai, kad su tavo kūriniu jis padarys viską kas įmanoma geriausia.. Manau šioje vietoje turėjo būti labai stiprus pasitikėjimas aktorės talentu ir asmenybe.
    Net nežinau kuo jis tau panašus i „liudnas dainas”, negi tik tuo kad tai yra monospektaklis?

  3. Kieno dar? :)

    Kuo panašus.. O kuo skiriasi (čia klausiu ne dėl to, kad manau, jog nesiskiria)? Iš kur žinai, kad čia yra ne režisieriaus, bet aktorės autorinis darbas su tekstu? Ar taip ir buvo, kad kažkas sugalvojo tokią miniatiūra, įdavė aktorei tekstą ir pasakė – po trijų mėnesių premjerą, tad išspausk iš jo ką nori ir kaip nori?

  4. Nu Jurgos Š. irgi sakei norejai :D na dar kitos Jurgos :))

    Iš kur? iš tur :) Kai kurie žmonės neskubėjo po spektaklio žiureti regbio pusfinaliu ar šokiu dešimtuku ir dalyvavo diskusijoje su kurejais, kur sužinojo daugiau detaliu ir niuansu iš pačių kureju lupu.. Be to rašydama apžvalga, ju internetineje svetaineje radau nemažai interviu su pacia Polina, Vyrapajevu ir Ryžakovu, kur viskas dar labiau išgryninta.. Todėl netikėti jų žodžiais nematau priežasties. Be to juk akivaizdu, kad spektaklio pagrindas nėra vaidyba, kad viskas paremta ant teksto skaitymo, kur be pačios aktorės indėlio, pastangų, talento jis vargiai ar būtų taip puikiai surežisuotas iš šalies kažkieno.. Taip, esu tikra, kad režisierius kišo nagus prie viso šito kaip reikiant.. tačiau net specialiai buvo paimta vyro monologus skaityti moteris, kad ji nesitapatintų o pateiktų šią pjesę per savo prizmę. Taip, Liūdnose dainose matome Bendoriūtę pasakojančia „Nusikaltimas ir bausmė” istoriją iš herojaus mylimosios prizmės, taip, ji irgi viena atlieka spektaklį, bet tai ir viskas.. išvardinčiau daug daugiau ir vieną pagrindinį niuansą kodėl jų netapatinu su „Ijul”, todėl, kad skiriasi forma. „Liudnos dainos” stiprus spektaklis vaidyba, režisūra, turiniu ir ar gali tą patį įvardinti apie „Ijul”? Tai visiškai kitokia idėja.

  5. Tu geriau pateik ispudzius kodel tau patiko ar nepatiko?

  6. Prisimenant diskusiją apie „Tragedia..” ir tai, kas kam yra vaidyba, labai keista girdėti, kad IJUL spektaklio pagrindas nėra vaidyba. Vaidyba ir tik vaidyba! Gerai, kai atitrūksiu nuo kitų darbelių brūkštelsiu kiek daugiau..

  7. Na gerai, taip tai vaidyba, bet būtent, kad ji kitokia, statiška.. Kuri toli gražu neatitinka stanislavskio sistemos kanonų. O įdomu raiškaus žodžio konkurse skaitančius tekstus irgi galima pavadinti aktoriais? Jie gi irgi skaito su ivairiom intonacijomis, kartais pamosikuoja rankomis, pakeičia kojų poza ar veido mimikas. Vaidyba yra visur – cirke, šokyje, dainavime, pokerio žaidime.. Bet esmė – kokia ji? Šį kartą ją labiau galime vadinti „skaitymu pjesės”. Todėl ir sakau, kad net pačių vaidybos metodų aš negaliu lyginti su kažkuo matytu anksčiau.

  8. Žinai, Jurga, aš ne teoretikas, tad turiu pripažinti, kad daugybę kartų čia (g.) minėti stanislavskio kanonai man mažai ką tereiškia. Kaip ir apibrėžimas, kas yra teatras/vaidyba, o kas ne.

    Nereikia lyginti skaitovų su aktoriais. Skaitovas profesionaliai perteikia tekstą, kurį parašė autorius, gi aktorius perduoda kur kas daugiau. Skaitovas nėra teksto herojus, aktorius – yra. Nežinau, gal tu matei teksto atpasakojimą.. t.p., gal tau atrodė, kad aktorė pasakoja apie kažką kitą, o ne save (iš čia lyčių sukeitimas), o man ji ir buvo herojus. Lyčių pakeitimas man pasirodė tesąs mažas gudrus režisūrinis triukas (šia prasme IJUL man net labiau režisūrinis darbas negu Liūdnos dainos) perkeliantis klausimus kas (turinys) į kaip (vaidyba, pateikimas). Čia net akivaizdu, kad suartėja mūsų pozicijos dėl to, kad tai autorinis aktorės darbas, tik aš niekaip galvoje nesujungiu kaip asmeninė interpretaciją, pervarymas per save gali būti netapatu vaidybai? Įsivaizduok kokį bomžą, kuris filme yra pakviečiamas suvaidinti bomžą? Ar čia tikrai labai vaidyba? Ir dabar įsivaizduok kokį Leonidą Donskį vadinantį bomžą. Lyg ir daugiau vaidybos? Sugebėjimas save pristatyt, kaip vyrą, kai esi moteris, man panašu į kažką, kas turi vaidybos elementus :) Sakau, man tas „aidybos metodų aš negaliu lyginti su kažkuo matytu anksčiau” ir „stanislavskio metodai” mano nuomonėje apie spektaklį neveikia – vertinu tai, ką mačiau ir tai buvo 10/10.

  9. Pauliau, bet ten iš tikrųjų ir buvo skaitymas pjesės ne pirmu asmeniu, tai kodėl tu kalbi apie konkretaus vaidmens atlikimą?
    Apie vaidybą.. OK nefilosofuosiu ir be didelių išvedžiojimų įdėsiu ištrauką iš interviu su pačiu režisieriumi, gal kažkas prašviesės:

    Сейчас „Июль” играет актриса Полина Агуреева. У вас с самого начала была идея, что этот очень жесткий, местами шокирующий мужской монолог сыграет женщина?

    Нет, такой идеи не было. Но когда началась работа, я понял, что хочу не игры, а исполнения текста – как музыкального произведения. Одно время я сам хотел его исполнять, но тогда бы герой ассоциировался с исполнителем. А мы этого не хотели. Потому что это спектакль „Июль” – не про конкретного героя, а про взаимоотношения читателя и текста. Поэтому манера исполнения в спектакле похожа на декламацию, но с внутренним отношением.

    Означает ли это, что язык для вас, как для драматурга, значит больше, чем создаваемый характер?

    – Конечно, означает. Меня интересует языковая ткань, личность исполнителя и ритм. Я вообще прихожу к выводу, что изображение актерами характеров перестает работать в театре. Если мы даже и будем, как недавно сказала одна актриса Вахтанговского театра, зажигать сердца зрителей, то это вовсе не значит, что сердца их будут зажигаться. Мне кажется, время исповедального искусства – когда режиссер приходит к актерам и говорит: не спал всю ночь, хочу поставить „Гамлета” – время такого театра проходит, если не ушло вовсе. Меня сам Гамлет сегодня интересует больше, чем любой режиссер, который в очередной раз трактует трагедию Шекспира.

  10. a, tai štai kodėl tu taip įsikabinusi laikais savo žodžių – persiskaitei (per daug perskaitei) originalios medžiagos! :) toks jausmas, kad pažodžiui seki tuo, kas čia parašyta. įdomu, ne gi tokia tavo nuomonė buvo ir iš karto po spektaklio? Na, kaip ten bebūtų, iš meno kiekvienas pasiima tai, kas artima jam pačiam.
    man atrodo tu ir pati pasiklydai savo įspūdžiuose ir gausinguose interviu. štai vienoje vietoje rašai:
    1) „ne tekstas perleidžiamas per save, o skaitytojas (aktorius) save perleidžia per tekstą”
    kitoje gi:
    2) Aktorė Polina Agurejeva idealiai perleido per save šį kūrinį.

    Sutinku dėl objektyvumo ir teksto pateikimo lyg per atstumą, bet tame yra tik mažas žaidimo elementas – jeigu šį tekstą „skaitytų” vyras, tu nori nenori jį sutapatintum su herojumi. Gi, kai tai daro moteris, gali sau leisti pagalvoti, kad tai yra interpretacija. Tačiau, kaip tu ten besuksi, viskas susiveda į vaidybą ir herojaus asmenybės, aplinkos perteikimą. Jeigu būtų kitaip, scenoje nereikėtų NIEKO daugiau, kaip tik aktorės. Kam tie žaidimai su dekoracijom, persirengimu, šviesomis? Tam, kad pajaustum herojų, jo situaciją, atmosferą, kurioje jis yra.

  11. Pauliau, be abejo yra svarbiausia kaip viskas pasirodė tau pačiam, kaip tu priėmei šį kurinį. Bet man visada įdomu sužinoti, palyginti su savo matymu ir pačių kūrėjų poziciją.. Pasakysiu atvirai, pačiai kai pasidomėjau daugiau šiuo spektakliu, kur kas labiau paaiškėjo kabliukai, kurių iki galo nebuvau sau atsakius spektaklio metu.. Na pvz. kad ir tai – kodėl moteris šį kūrinį atlieka? Kodėl ši pjesė parašyta ir skaitoma ne pirmu asmeniu, o tarsi iš pasakotojo pozicijos ir pan.. Na negali sakyti, kad nuo to mano stipriai pasikeitė požiūris į spektaklį, bet, kad tas sumanymas tapo dar aiškesnis ir tuo įdomesnis, ir norėčiau spektaklį pamatyti dar kartą, jau žinant gana išsamiai ir pačią kūrėjų poziciją – tikrai neneigsiu.. Aš jau iš kart po spektalio sakiau, nepamenu tau ar offcai, kad ne turinyje čia esmė, o tai ką ji darė su tuo tekstu. Pjesės skaitymas ir vaidyba yra du skirtingi dalykai. Bet jei žiūrėti iš to taško, kad aktorius net jei nieko scenoje nedaro, o tik krapšto nosį irgi yra vaidyba, tai taip – aktorė skaitydama pjesę dar ir vaidino. o tie visi apžaidimai – garso efektai, šviesos, kostiumai, scenografija ir pan.. čia jau yra priedai kurie padeda idėją įgyvendinti, sustiprinti.
    Beje aš iš karto atkreipiau dėmesį į vieną detalę. pradžioje įeidama ji sceną, atsinešė pluoštelį lapų, kurį pasidėjo šalia ant stalelio.. Man tai iš karto buvo asocijacija su pjesių skaitymu, net jei ji nė karto taip ir nepažvelgė į tuos lapus, tai vis tiek turėjo savo simboliką.

    Tiesa, dar palauk, ateis Offcinis, kuris apskritai pasakys, kad visa tai jam primine rusu KVNa :)

  12. tu (ir) man tai sakei. beje, pirmas punktas po to, kad ne turinyje esmė, buvo paminėtas apšvietimas :)
    mums reiktų grįžti į temą apie „tragedia” ir ten pakalbėti apie tai, kas yra vaidyba, o kas ne. kažkaip tada tavo požiūris į tai buvo platesnis ;) kaip ten bebūtų, tai, kas buvo šiame spektaklyje (dekoracijos, apšvietimas, trys broliai, etc.) pavadinti tiesiog pjesės skaitymų aš negalėčiau. gi čia buvo akivaizdus teatras su visomis savo atributikomis!

  13. Pauliau, aš gi nesakau, kad čia visai nera tos vaidybos. Taip manau, kad kazkiek yra. Bet ar gali vadinti „vaidyba” SAVO poziuri, SAVO interpretacija..? Kai tu vaidini kazka kita, ne save, tai taip. Bet jei tu kalbi apie kazka kita iš savo pozicijos taip kaip tau atrodo, tada kokia čia vaidyba? tai juk esi tu! Ne režisierius, ne joks pjesės herojus, o tik tu.
    Be abejo, kad tai buvo teatras, kad tai buvo spektaklis. o dabar atsakyk – ko šiais laikais negali vadinti spektakliu?!

  14. Žinai, jeigu tu sėdi prieš mane ir pasakoji apie kokį Antaną, tai viena. Bet jeigu tau pažvelgus į mane ir ironiškai pasakius: nu blia blia tas Antanas, aplink užgesta šviesos, o tu po kelių akimirkų ateini persirengusi pigia prostitute ar pan., bei užsirūkai, tai.. Aš niekaip negalėčiau sau leisti patikėti, kad mes tiesiog kalbamės. Tokį tad aš ir matau skirtumą tarp teatro ir pjesės skaitymo – per daug pašalinių detalių (be skaitovės balso), kurios sudaro įspūdį apie tai, ką girdžiu.
    Spektaklis ar teatras yra kiekviena išraiška, kai kažkas kažkam specialiai tam tikru būdu pristato kažką – taip, tai plati savoka. Bet mes juk čia ne apie tai.. Teatras yra beveik visa, ką galime pademonstruoti kitiems, tad tikėtina, jog į šią savoką tilptų ir pjesės skaitymas. Tuo tarpu pjesės skaitymas, jau pats pavadinimas išduoda, yra skaitymo menas. Ok, deklamavimo ar pan. – koncentracija į tekstą. Ar IJUL buvo tai? Turiu omeny milijonus pašalinių dalykų..

  15. Taip tai buvo TAI, su milijonais pašaliniu dalyku ;) Pauliau jau mes einam i beprasme ir niekur nevedančia diskusija.. Ok tu vadink tai vaidyba, kazkas deklamavimu, kazkas KVNu, kazkas pjeses skaitymu. Ne gi nuo to kazkas pasikeis? Gi nuraminau tave, sakiau, kad vaidybos buvo, BUVO! :)

  16. taip, taip, sakei – jeigu nosies krapštymą galima pavadinti vaidybą, tai jos buvo :) mano „pointas” tas, kad yra neadekvatu nuėjus į futbolo varžybas sakyti, kad tokio krepšinio dar nematei ;)

  17. Tai tu nori pasakyti, kad neadekvatu nuejus i teatra sakyti: tokio sprendimo su pjeses skaitymu teatre dar nemačiau
    A?

  18. Nesuprantu, tu nenori pripažinti, kad teatre gali buti deklamavimo ar kaip?

  19. ar tu nori pasakyti, kad geriau žinai už šio spektaklio kūrėjus – kas visgi ten buvo..? :D

  20. Aš sakau, kad nuo to, jog ant scenos užlipa Mamontovas, Foje koncertas neprasideda. Lygiai kaip, kad motociklai scenoje, spektaklio nepaverčia kroso lenktynėmis. Ir ta pačia logika sekant.. pjesės skaitymo elementai nepadaro teatro pjesės skaitymu, kaip ir nepadaro jo koncertu, nuolat gyvai įgarsinanti grupė.

  21. ale visada tas pats, bet nu niekaip neatsibosta, ane? au-au! au-au-au! smaguma! :D

  22. ai tai cia jusu toks darbas!.. nu tada nieko nesakau.
    o kiek atlyginimo gaunat? mat man jau netrukus bedarbyste svieciasi, tai mazu cia variantas butu :D

  23. dirbam iš entuziazmo su viltimi, kad kada nors būsim pastebėti ir perpirkti kokio „lietuvos ryto” arba „delfi” ;)

  24. Pagaliau iš aprašymo supratau koks čia per žodis pavadinime.
    Nieko, žada atvežti dar kartą. Žinosim, dėkui.
    O štai KRETAKOR gali ir nebeatvežtri. Jei Jurga 2005 m nuvarė į Žuvėdra, tai aš papuoliau į kitą jų spektaklį – JUODA ŠALIS. Apie spektaklį tuomet tiksliai pasakė 7 md:
    „Tiesą pasakius, po Arpado Schillingo „Juodos šalies“ „Sirenų“ festivalis galėjo ir pasibaigti.”

    Taip, kritikai tada šį spektaklį vadino vienu iš dviejų geriausių SIRENŲ spektaklių. O man liko nepakartojamo teatro įspūdis, sukėlęs daug džiaugsmo.
    Dėkui, jog informavote apie būsimas jų gastroles…

  25. Džiugu, kad nepasibaigė.. ;) Nežinau ar dėl to, kad tais metais vyravo man taip artima socialinė tematika, ar dėl kitų priežasčių, bet man tų metų „Sirenos” kol kas yra geriausios. „Ronaldo, McDonaldo klouno, istorija”, keiksmų kupinas „Otelas”.. O juk aš net nemačiau visų taip giriamos „Žuvėdra”. Ech, geri buvo laikai, kai buvau jaunas.

  26. Atgalinis pranešimas: » To steal is genius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.