NEAL STEPHENSON „Lavina”

Dar prieš pradėdamas Nealo Stephensono romaną “Lavina” (orig. Snow Crash) buvau susidaręs gan teigiamą nuomonę ir lūkesčiai buvo tikrai didžiuliai – knyga daug kur išgirta, nominuota ne tokiems jau nereikšmingiems apdovanojimams (Prometheus, Arthur C. Clarke), lyginima su geriausiais kiberpanko pavyzdžiais, tačiau asmeniškai ne viskas taip šio amerikiečio tekste verta aukštos prabos įspaudo.

Autorius nukelia skaitytoją į netolimą XXI a. ateitį (knyga parašyta 1992-aisiais, tad galima įsivaizduoti, kad veiksmas vyksta šiomis dienomis), kur egzistuoja virtualaus pasaulio gyvenimas bei tikrasis – ne ką mažiau egzotiškas, tik pieštas juodomis egzodo spalvomis: JAV dolerio infliacija, įvairiausio plauko sektantai ir narkomanai, į daugybę anklavų padalinta valstybių teritorija, verslą ir politiką valdanti mafija ir, žinoma, kaip priklauso tikram kiberpankui, kibernetiniai žaisliukai, iš kurių labiausiai galvon įstrigo supermeniškomis galiomis apdovanota riedlentė.

Romano siužetas, bendrais bruožais, pasakoja apie vienišą hakerį Hairą Protagonistą, dirbantį picų išvežiotoju, ir netikėtai jo pakeleive tapusią N.J., kurjerę ant reidlentės. Šie menki pasaulio sraigteliai netikėtai įsivelia į pasaulio galingųjų užvirtą košę, kurią naujo narkotiko, praminto Lavina, veikiančio tiek realybėjė, tiek virtualybėje pagalba kažkas bando įgyvendinti savo piktus kėslus.

Iš pradžių viskas tvarkoje: įsitrauki į smulkmenišką veiksmą, bandai suvokti kas su kuo valgoma, iš kur išdygo kojos ir kur baigiasi galva, veiksmas veja veiksmą, šokinėja iš virtualaus pasaulio į realųjį (veikėjai “second life’ą” žaisti geba net važiuodami motociklu) – jautiesi lyg rankoje laikytum Lukjanenkos virtualiojo Dyptauno ištakas, tačiau Stephensonas sukūręs puikų kiberpasaulį sunkiai susidoroja su siužetu ir negeba ilgam prikaustyti skaitytojo prie puslapių. Prie ir taip perkrautos kibernetikos rašytojas dar prikergia archeologinę mistiką, seniai užmarštin nugrimzdusį šumerų religinį kultą, kuriuo bando pagrįsti pagrindinę romano fantastinę idėją, apipintą daugybe šalutinių nukrypimų, tarp kurių ir pasimeta.

Tiesa, kritikuotinas ne kūrėjo užmanymas, o įgyvendinimas: kuo toliau, tuo labiau norisi knygą mesti šalin, praleisti eilutes, ar net pastraipas, nes geras pusšimtis paskutiniųjų puslapių trenkia pigoku džeimsbondiniu hepyendu. Nežiūrint to, Stephensonas turi parako, geba į futuristinę niaurumą pažvelgti sarkastišku žvilgsniu, yra puikus ateities vizionierius, todėl į nurašytųjų sąrašus tikrai nepatenka.

—–

Informacija apie knygą: mokslinis fantastinis romanas; iš anglų kalbos vertė Bronius Bružas. – Kaunas : Eridanas, 2004. – ISBN 9986–97–094–6 (Pasaulinės fantastikos aukso fondas ; t. 291 ir 292)

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.