NEIL GAIMAN „Niekurniekada”

Garbanotojo anglo, Neilo Gaimano, pristatyti kaip ir nebereikia – lietuviškai turime tiek jo šedevrą „Amerikos Dievai”, tiek vaikus gąsdinančias „Koralainą” ir „Kapinių knygą”, tiek ne per seniausiai siaubingai linksminusią knygą „Gera lemiantys ženklai”, parašytą kartu su amžinatilsiu Terry Pratchettu, kuris, matyt, įkvėpė Neilui drąsos imti ir vienam pačiam parašyti kažką didesnio. Taip, „Niekurniekada” yra pirmasis Gaimano solo romanas, sukurptas telekanalui BBC parašyto scenarijaus pagrindu. Pagal scenarijų BBC sukūrė niekam tikusį šešių dalių serialą, kurio filmavimas režisieriaus ir prodiuserio iniciatyva vykdavo maždaug taip:
– Ee, Neilai, klausyk, mes tą sceną išmesim, nes kažkokia užtempta gaunasi.
– Viskas tvarkoje, aš tą sceną įdėsiu į romaną,- atsakydavo scenarijaus autorius.

Taip radosi bukas serialas ir nepalyginamai geresnė knyga apie paprastą žmogelį, Ričardą Meihju, atvykusį iš periferijos į Londoną dirbti finansų draudimo versle. Darbas buvo darbu, kol vieną vakarą Ričardas išgelbėja ant šaligatvio sukniubusią merginą, kuri, pasirodo, gali atrakinti bet kurias duris, geba kalbėti su balandžiais ir žiurkėmis, nori išsiaiškinti, kas išžudė jos šeimą ir bėga nuo persekiojančių žudikų. Tiesa, ji atvyko ne iš šiaip Londono, o iš Žemutiniojo Londono, kuris randasi kažkur ten  – pamirštose metro stotyse, kanalizacijos labirintuose, požemiuose ir nebūtinai dabar. Ten gyvenantys pasirodo ir mūsų pasaulyje, bet jie prasprūsta pro akis lyg miražas. Tokiu gyventoju virsta ir Ričardas, per prievartą įsivėlęs į šiurpoką nuotykį…

Gaimanas, sekdamas tokiomis mylimomis vaikystės knygomis kaip „Alisa stebuklų šalyje”, „Narnijos kronikos” ir „Ozo šalies burtininkas”, norėjo sukurti kažką panašaus į „Alisą”, skirtą suaugusiems. Didžiąja dalimi jam tai ir pavyko. „Niekurniekada”, kaip ir minėtosios kitų rašytojų jau klasika tapusios knygos bei dauguma pasakų, sukonstruota lengvai atpažįstama struktūra iš serijos „nužudyk drakoną ir tapsi princu; nužudysi drakoną tik su kardu, kurį rasi perėjęs karvių minų lauką; keliaudamas iki drakono sutiksi tą ir aną; minų lauką pereisi, jeigu kišenėje turėsi povo auksinę plunksną, kurią gali gauti iš…” ir t.t. Žodžiu, pirmu smuiku čia groja veiksmas, o ne personažų išgyvenimai ir charakterių gelmė.

Veiksmo „Niekurniekada” nestokoja, herojai gyvena tokį haripoterišką gyvenimą, vis juda, keliauja po nematomąjį Londoną, kovoja su persekiotojais. Istorijos perspektyva nepatikima vienam personažui, nuotykių eigą skaitytojas mato tai protagonisto Ričardo ar jo pakeleivių, tai juos persekiojančių niekadėjų akimis. Žodžiu, romanas – dinamiškas, įtraukiantis, puslapiai greitai tirpsta, bet tai nėra paprastutė pramoginė knyga. Gaimano tekste subtiliai užšifruoti įvairiausi miesto simboliai, tada tikras londonietis ar geriau susipažinęs su miestu skaitytojas iš „Niekurniekada” gaus antra tiek malonumo, nei tas, kuris niekada nestovėjo Londono undergrounde su Tube žemėlapiu rankoje, nesilankė Britų muziejuje ar negirdėjo apie miesto rajonus, kurių vardu pavadintų veikėjų knygoje netrūksta. Žinoma, koks Umberto Eco būtų sugebėjęs iš Londono legendų ir istorinių faktų priburti daug sodresnį ir klampesnį tekstą, tačiau Gaimanas tuo ir žavi, jog geba tai pateikti paprastai, neperspausdamas. O dar tas, jau iš anksčiau pažįstamas, sarkastiško humoro atspalvis, kuris lydi visą knygą ir Gaimaną išskiria iš panašaus žanro rašytojų.

– Ar mėgsti kates? – paklausė.
– Taip,- atsakė Ričardas,- kates mėgstu.
Atrodė, kad Anestezija nusiramino.
– Ko norėtum – šlaunelės, – paklausė, – ar krūtinėlės?

„Niekurniekada” yra kokybiška grožinė lektūra, suaugusįjį perkelianti į pasakišką pasaulį, veikiantį lyg vynas, kurį nuostabiai vienas knygos veikėjas apibūdino taip: „Kai kas nors jo ragauja <…> man patinka įsivaizduoti, kad iš tikrųjų tas žmogus pajunta seniai praėjusių dienų saulės skonį.” Taip pasijaučiau aš, skaitydamas „Niekurniekada” – lyg sugrįžęs į paauglystės vasarą, kai už lango lyja, o aš nuo aušros iki sutemų gyvenu dar vienos knygos sukurtame pasaulyje.

Ir pabaigai apie lietuviškąjį leidimą.

Ado Macevičiaus ir Elenos Macevičiūtės, taip, tų pačių, kurie pagirtinai pasidarbavo ties „Gera lemiančiais ženklais”, vertimas – geras, tačiau galėjo būti dar geresnis, jeigu būtų dar daugiau išnašų (ir koks velnias liepia jas nukišti į knygos galą – nepatogu).

Patys vertėjai pastabose pripažįsta, kad „Niekurniekada” turi daug populiariosios kultūros simbolių, citatų, asociacijų, kurie „verčiant kartais neišvengiamai dingsta, nes yra perdėm britiški”. Bet gi tam ir yra tos pastabos, kad kuo daugiau jų būtų galima palikti bent išnašose. Jaunesniajam ir ne tik skaitytojui tai tikrai praverstų, leistų praplėsti akiratį, o ir knygos turinys nuo to tik pagilėtų, įgautų netikėtų prasmių. Pavyzdžiui, viena yra perskaityti „apie karalių Braną”, ir visai kitaip tai skaitai, jeigu kas paaiškina, jog Velso mitologijoje tai yra Britanijos karalius; tai taip pat galioja „Gogui ir Magogui”, kurių sąsajų su Londonu be papildomo paaiškinimo nesužinosi; informacija, kas yra „Raudonoji mirties kaukė”, gal kažkam leistų atrasti mistinį Edgaro Allano Poe pasaulį, o „Mansfildo parkas” – klasikę Jane Austin; gera būtų žinoti, jog veikėjas Senasis Beilis taip vadinamas ne atsitiktinai – taip pat (Old Bailey) yra vadinamas ir Londono teismas; išnašos prašosi ir tokie žodžių žaismai su Down Street ar Oxford Circus (kuris kažkodėl vieną kartą verčiamas cirku, kitą – aikšte). Kiekvienas papildomas vertėjų paaiškinimas lietuviškui tekstui duotų papildomų prasmių ir vertės.

Knygoje „Niekurniekada” labai svarbus metro simbolis. Visa knyga yra lyg kelionė po Londono veikiančias ir jau uždarytas metro stotis. Ne be reikalo kai kuriuose knygos leidimuose spausdinamas ir Niekurniekada miesto metro žemėlapis. O scena, kai Ričardas per vienuolyno duris patenka į metro stotį, iš kurios turi pargabenti raktą, tai man netgi priminė brolių/seserų Wachowskių „Matricos”, kuri pasaulį išvydo trejetą metų vėliau, negu romanas „Niekurniekada”, pagrindinio veikėjo Neo įkalinimą metro stotyje. Beje, Gaimanas turi ir tikresnių sąsajų su „Matrica” – filmo populiarinimui buvo sukurtas interneto puslapis www.WhatIsTheMatrix.com (gaila, nebeveikiantis), kuriame buvo publikuojami įvairių kūrėjų darbai, sukurti Wachowskių matricinio pasaulio pagrindu, – toks yra ir Gaimano nuostabus trumpas apsakymas „Goliath”.

Gaimano knygą „Niekurniekada” originalo kalba galima rasti ir su tokiu užrašu ant viršelio – „The author’s preferred text” (autoriaus rekomenduojamas tekstas). Knyga su tokiu užrašu turi nemažai skirtumų nuo knygos be tokio užrašo. Siužeto esmė nuo to nesikeičia, tačiau paties Gaimano naujai peržiūrėtas ir perrašytas tekstas turi naujų scenų, dialogų, labiau atskleidžia veikėjų charakterius ir maždaug keliolika tūkstančių daugiau žodžių bei yra laikoma „tarptautine” ir galutine knygos versija. Taip, „Niekurniekada” turi dar ir anglišką, ir amerikietišką versiją. „Bonus animus” knygoje nurodo, jog versta iš 2006-ųjų Harper Collins leidimo teksto, tad, matyt, lietuviškai turime amerikietiškąją knygos versiją. Prisiekusiems rašytojo fanams tai, manau, yra svarbu, tad tokia informacija galėtų atsirasti ant knygos viršelio.

Pabaigai reikia pasakyti, kad Gaimanas jau tvirtai sako, jog dirba prie „Niekurniekada” tęsinio, kurio su nekantrumu lauksime, nes kas gi nenorėtų dar kartą pakeliauti po Žemutinįjį Londoną su markizu de Karabasu.

PS. Tiesa, dar klausimas vertėjams būtų, kodėl „Neverwhere” virto „Niekurniekada”, o ne „Niekadkur”?

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.