NEIL GAIMAN „Vandenynas kelio gale“

Kartais pabaisos yra dalykai, kurių žmonės turėtų bijoti, tačiau nebijo.

Džiaugiuosi, kad leidykla „Bonus Animus“ veik kasmet pradžiugina nauja anglų rašytojo Neilo Gaimano knyga lietuviškai. Paskutinioji, „Vandenynas kelio gale“, ypatinga dar ir tuo, kad be kitų įvertinimų, 2013-aisiais buvo nominuota „Nebula“ premijai, o 2014-aisias gavo „Locus“ apdovanojimą už geriausią fantasy romaną. Fantastinės literatūros mylėtojui tai jau nemenki kokybės ženklai, kurių, deja, ant lietuviškojo leidimo viršelio nerasite, tad juos kaip papildomą akstiną  perskaityti knygą miniu čia.

Kaip dauguma Gaimano knygų (tik „Amerikos dievai“ buvo maloni išimtis), „Vandenynas kelio gale“ pasižymi plonumu, kuris leidžia pradėti, įkristi ir išlipti iš knygos per vieną antrą vakarą. Kartais lieka jausmas, kad norėtųsi daugiau, o šįkart buvo pats tas – toks subalansuotas šuolis iš niūrios kasdienybės į magišką, bet ne ką linksmesnį pasaulį, kurio egzistavimo realumu Gaimanas nesunkiai geba įtikinti.

Ši apysaka prasideda istorija, kai brandaus amžiaus vyriškis, vykstantis automobiliu į laidotuves Sasekso grafystėje, pakeliui užsuka į vietą, kurioje prabėgo jo vaikystė, kur gyveno jis pats su tėvais ir seserimi, kur kaimynystėje gyveno keista trijų moterų šeimyna. Būtent prie jųjų sodybos vyriškis sustoja, išlipa iš automobilio, užeina vidun, pasilabina ir tada jam prieš akis atgyja visi su tomis moteriškėmis susiję prisiminimai, o juose – kūdra už namo. Kūdra, kuri buvo okeanas. Jis ima prisiminti laikus, kai jam buvo septyneri, kada keistomis aplinkybėmis mirė jo tėvo automobilį pavogęs opalų kasėjas, kada kartą pabudo dėl gerklę spaudžiančio atryto sidabrinio šilingo, kada su Lete Hemstok iš kaimyninės fermos įsivėlė į magiškus, nevaikiškus įvykius…

Daugiau pasakoti apie knygos siužetą neverta – iš esmės nieko ten ypatingo, kaip ir priklauso fantasy knygai, pagrindiniai veikėjai iššaukia iš kito pasaulio negerų sutvėrimų ir po to deda daug pastangų, kad juos sugrąžintų ten, kur jiems ir vieta. Ir nieko nenustebinsiu pasakęs, kaip, tikriausiai, jau ir nuspėjote, kad gėris nugalės blogį. Tačiau net tokia paprasta įvykių seka genialaus meistro rankose virsta fantastiškai žaviu kūriniu.

Gaimanas moka paprastais, nesudėtingais, taikliais žodžiais, trumpais sakiniais ir neperpildytu detalėmis tekstu sukurti ypatingą atmosferą, kuri yra vienu metu ir baugi, ir miela, ir liūdna, ir leidžia užsimiršti, ir, svarbiausia, sužadina viduje tą šiltą jausmą, kuris kyla prisiminus nutrūktgalviškiausius vaikystės nuotykius ir kiek naivią pasaulėvoką, tokią nemenkai besiskiriančią nuo suaugusiojo pasaulio. Rašytojas leidžia į aprašomus įvykius pažvelgti septynmečio vaiko akimis, su jo supratimu, žodynu, todėl knyga lengvai gali būti rekomenduojama ir skaitoma jaunesniojo amžiaus skaitytojo, kurio pasaulis sugriūva daug lengviau negu keturiasdešimtmečio.

Viena, ko pasigedau šioje knygoje – linksmumo. Tekstas toks persunktas liūdesiu ir nelaimėmis, kad net gaila darėsi to septynmečio pagrindinio veikėjo (scena, kurioje tėvas bando vonioje jį skandinti – visiška klaikumos ir siaubo viršūnė). Atrodo, kad jo gyvenime nebuvo jokių laimingų akimirkų, nebent tos, kai skaitydavo knygas.

Kartais žodžiai mums išgelbsti gyvybes.

Skaitydamas knygą, atrodo, pats persikeli į tuos laikus, kai ir tau buvo septyneri, ir kartu su knygos herojais dalyvauji aprašomuose įvykiuose. Taip, „Vandenynas kelio gale“ turi tą retai tokio žanro knygose aptinkamą bruožą – įtikėjimą, kad naratorius tikrai yra pats patyręs tai, ką aprašo, kad knyga tikrai turi paralelių su rašytojo gyvenimu. Matyt, tokių atsiliepimų autorius sulaukė ir daugiau, nes apysakos „padėkose“ paaiškina, kad „knygoje aprašyta šeima nėra mano šeima“. Kitose skaitytose Gaimano knygose tokio jausmo nebuvo pavykę patirti, todėl „Vandenyną kelio gale“ norisi gretinti su Ray Bradbury “Pienių vasara” ir Jo Walton „Tarp kitų“, kurie yra mano mylimiausi lengvojo magiškojo realizmo kūriniai, tokie, apie kuriuos sakau, tai fantastika tiems, kurie nemėgsta fantastikos. Taip galiu pasakyti ir apie Neilo Gaimano „Vandenyną kelio gale“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *