Rengėjai („Kauno kino festivalis”) sudarė galimybę pasižiūrėti šios programos filmus iš anksto, tad be didelių išvedžiojimų ir spėliojimų trumpai brūkštelsiu apie kitą (ir tik kitą) savaitę Vilniaus ir Kauno kino teatruose pasirodysiančius amerikietiško indie kino pavyzdžius: „Milk” (rež. Gus van Sant, vaid. Sean Penn), „Malonumas būti apiplėštam“ (rež. John Safdie) ir „Vaistai nuo melancholijos“ (rež. Barry Jenkins).
Kai galvoji, jog indie yra tai, kas mus pasiekia iš „Sundance”, po „Malonumas būti apiplėštam“ ir „Vaistai nuo melancholijos“ suvokimą apie nepriklausomą kiną tenką koreguoti. Tiesa, to nepasakysi apie Gus Van Santo režisuotą „Milk” su Sean Penn.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=swr2G8fsKn4
„Milk” šiemet buvo nominuotas aštuoniem „Oskaram”, laimėjo du (už geriausią aktoriaus vaidmenį Sean Penn ir geriausią scenarijų Dustin Lance Black), bet sunkiai buvo galima tikėtis filmo apie gėjų teisių aktyvistą Harvey Milką Lietuvoje. Vadinkim tai mažu stebuklu, kuris mūsų šalyje įvyks tris kartus. Sunku „Milk” vadinti indiekinu, kai titruose matai bet kurią didžiąją studiją verčiančias lenktis pavardes, tačiau man, kaip žiūrovui, dėl to neskauda. Aš tik klausiu savęs ar europiečiui įdomi istorija apie JAV veikusį gėjų teisių aktyvistą? Žinios apie Mahatma Gandhi galėtų praversti sprendžiant kryžiažodį, o Harvey Milk? Ir va tada, jeigu sugebi perlipti per save ir pripažinti, jog Mickey Rourke vaidmuo neprakišo „Oskarų” kovoje, gali mėgautis vaizdu ekrane nuo A iki Z. Sunku spręsti ar tai filmo scenarijus yra geras, ar tiesiog Harvey Milk biografijos buvo vaisingos, tačiau turinio prasme filmas nešlubuoja, kabindamas tiek politines peripetijas, tiek asmeninius santykius. Sean Penn čia puikus tiek, kiek nežinau, koks buvo Harvey Milk. Man jis kiek per daug manieringas, bet, kad nėra savimi, t.y. perteikinėja veikėją – akivaizdu. Gal tai ir užkliuvo. Galima diskutuoti ar „Milk” buvo stipriausias žaidėjas „Oskaruose”, tačiau Lietuvos kino teatruose filmo siūlyčiau nepraleisti.
„Vaistai nuo melancholijos“ (rež. Barry Jenkins) ir kitas filmas, jau yra indie ir kaip apibūdina filmus programos sudarytojas Tomas Tengmark, telpantys į subžanrą mumblecore („požanris pasižymi itin mažu filmų biudžetu (dažnai netgi dirbama skaitmeninėmis vaizdo kameromis), dėmesiu asmeniniams jaunų žmonių santykiams, improvizuotu scenarijum ir neprofesionaliais aktoriais”).
httpvh://www.youtube.com/watch?v=FjK9JoHccBg
Ir tai jau nėra kinas prie kurio esi pripratęs. Tam tikra prasme, tai lyg mokomoji priemonė, kurios dėka galėtum atrasti įkvėpimą daryti nebrangų kina: pora aktorių, kelios uždaros arba viešos erdvės ir viena para veiksmui įsisukti ir pasibaigti. Jeigu priimi tokias žaidimo taisykles, belieka scenarijus, aktoriai – dalykus, kuriuos gali gauti nemokamai arba paprašyti draugų paslaugos. Tiesa, indieamerikiečiai, bent jau šioje programoje demonstruoja gerą vaizdą, bet tiesiog žlugdo turiniu (ar jo nebuvimu?). Barry Jenkins interviu teigia, jog šie tik ryte toje pačioje lovoje prabudę herojai ilgainiui vis labiau vienas kitu susidomi, tačiau žiūrint susidaro priešingas įspūdis – kad vienas kitam jie įdomūs tik tiek, kiek reikia ištęsti filmavimo laiką. Interviu mane ypatingai nuvylė, nes herojų abejingumą vienas kito atžvilgiu ir lengvą prisirišimą iš serijos „o ką dar veikti?” buvo galima interpretuoti, kaip vaistus nuo melancholijos, t.y. tu nesimėgauji tokiu gyvenimu, tai nėra tai, ko tu trokšti, bet net ir tokie santykiai yra geriau už buvimą vienam su savimi. Man buvo įdomu pamatyti tokį kiną, tačiau ieškantiems pramogos, „Vaistų nuo melancholijos” siūlyčiau paieškoti kur kitur.
„Malonumas būti apiplėštam“ (rež. John Safdie) net gi lankėsi vienoje Kanų kino festivalio programoje, bet nors ir būdamas geru indie ar mumblecore pavyzdžiu, neprivers pamilti šio žanro.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=8LLloZ6JnWQ
Vis tik viena yra įsipaišyti tam tikro žanro rėmuose ir visai kas kita, būti to žanro geriausiu (ar tiesiog geru) pavyzdžiu. Po filmo juokavau, kad reiktų kuo greičiau parašyti jo apžvalgą, nes viskas netrukus pasimirš (gal išskyrus netikrą mešką plaukiojančią vandenyje). Ir panašu, jog nesugebėjimas filme rasti atsakymą į klausimą „kodėl?” (toks filmas atsirado, kodėl herojė elgiasi taip, kaip elgiasi) nėra mano ar kitų žiūrovų problema -vienas piktas imdb komentatorius situaciją pakomentavo taip (tekstas neverčiamas):
„Having screened at the L.A. Film Festival, when asked about certain character/story questions from the audience, the filmmakers had no clue how to answer these basic questions like, „why does Eleonore steal?”, or „what’s the meaning behind the title?”. They just confirmed to the majority of the audience that they are just a bunch of white-kids with a lot of money, making films in which they have no business doing. I wouldn’t have such a problem but knowing they think the world of themselves just because they went to NYU & live in some trendy area, living off mommy & daddy’s allowance but play it down like „I’m a struggling artist just like you” is completely insulting.”
Taigi, būna toks indie kinas, kitoks indie kinas ir dar kitoks. Galima rinktis.
PROGRAMA
Kaunas
Forum Cinemas
Birželio 3 d.: „Vaistai nuo melancholijos“, rež. Barry Jenkins, 2008
Birželio 4 d.: „Malonumas būti apiplėštam“, rež. John Safdie, 2008
Birželio 5 d.: „Milkas“, rež. Gus van Sant, 2008
Vilnius
Skalvijos kino centras
Birželio 5 d.: „Vaistai nuo melancholijos“, rež. Barry Jenkins, 2008
Birželio 6 d.: „Malonumas būti apiplėštam“, rež. John Safdie, 2008
Birželio 7 d.: „Milkas“, rež. Gus van Sant, 2008
Forum Cinemas Vingis
Birželio 6 d.: „Milkas“, rež. Gus van Sant, 2008
„Vaistai nuo melancholijos“ ir „Malonumas būti apiplėštam“ šiuo metu yra šviežutėliai naujoviško (neholivudinio) Amerikos kino pavyzdžiai, sulaukę įvairių (dažniausiai teigiamų reakcijų) žiūrovų ir kino kritikų tarpe. Įdomu, kaip reaguos Lietuvos žiūrovai (Tavo, Pauliau, reakciją jau žinome ir už ją dėkojame :)
Mano manymu, „Vaistai nuo melancholijos“ turi ne vieną „dugną“. Žinoma, galima užsikabinti už siužeto: „atsibudo vienoje lovoje…“. Manau, kad šis filmas gali prabilti į net ir panašioje „atsibudimo vienoje lovoje“ patirties neturinčiuosius. Na, tiems, kas yra buvęs tokioje padėtyje, manau, tai pasiūlymas ironiškai pažiūrėti į minėtąją „atsibudimo vienoje lovoje“ situaciją iš šalies, bet išties, filmas, manau, ne vien apie tai. O ką jau kalbėti apie ausiai malonų garso takelį ar tiesiog pasigėrėtiną vaizdą!
Kas dėl nuomonės apie „Malonumas būti apiplėštam“. Kodėl ir apie ką? Apie vienišumą be didelių pretenzijų.
Noriu pacituoti keletą kitų nuomonių apie „Malonumas būti apiplėštam“, kad gautume pilnesnį vaizdą:
„(…) The Pleasure Of Being Robbed has no statement to make, no morals to impart, which is precisely why it’s so legitimately meaningful and melancholy. It’s pure cinema, and as such it’s one of the best films I’ve seen this year.”
http://blog.spout.com/2008/03/14/the-pleasure-of-being-robbed/
Lee Marshall iš “Screen” sako:
„Neither over-cute or over-long, The Pleasure Of Being Robbed is a paean to a city and those who fight to keep it on the side of non-conformity. Safdie’s debut is so lo-fi it makes the films of Hal Hartley look like Hollywood, but scratch the surface and there’s the same air of gentle New York eccentricity. The tasty soundtrack mixes indie rock from groups like The Beets with older classics – like the wistful Thelonius Monk piece that wraps this small, genial, poetic film.”
http://www.screendaily.com/the-pleasure-of-being-robbed/4038872.article
Ir pora nuomonių apie „Vaistai nuo melancholijos“:
„Medicine for Melancholy isn’t a plot-driven movie, but its characters are so fascinating to watch that you won’t feel you missed anything…Sometimes I feel like I’ve seen too many movies about the problems of contemporary twentysomethings and their relationships, but Medicine for Melancholy is deeper, more thoughtful, and more satisfying than many low-budget first features.”
http://www.cinematical.com/2008/03/12/sxsw-review-medicine-for-melancholy/
“[Medicine for Melancholy] visually more sophisticated than the bulk of features to yet come out of the new wave of DIY independent American cinema, narratively smoother and yet still boundless in mold-breaking ambition.”
http://blog.spout.com/2008/03/05/sxsw-review-medicine-for-melancholy/
Taip, „Vaistai nuo melancholijos” tiek atrodo, tiek skamba (jeigu neklystu, bent kelis kartus girdėjau „Casiotone For The Painfully Alone”) gerai, bet su teiginiais iš serijos „its characters are so fascinating” nereiktų persūdyti :) Kaip ten bebūtų, iš tyliųjų g. skaitytojų lauksiu ir kitokių nuomonių.
hm, negalėjau nueit į „malonumą..”, tačiau „vaistai nuo melancholijos” paliko labai malonų įspūdį. žiūrėdamas neprisiminiau, kas čia apie tai buvo rašyta, bet taip pat pamaniau „blyn, kokia gera muzika!”. filmą suvalgiau ir kaip „atsibudau, kas tu?”, ir „SF gyvenimas realiai”, ir „rasinės ideologinės priešpriešos”, ir dar kaip balažin ką. dar neteko matyt tokio žiūroviško nepriklausomo kino. labai patiko charakteriai (na, bent jau bičą galėčiau pavadint netgi tuo pačiu fascinating) ir dialogai – kažkaip tarsi netikėta ir buitiškai tikroviška viename. be paskutinio kadro (kam jis reikalingas?) filmas būtų jau visiškai super. rekomenduoju, nors kino teatre lietuvoje, kaip sakė organizatorė, turbūt nebepamatysim (o gaila).
kiek žinau, internete kol kas mėtosi tik „fake” šio filmo versija.
Ačiū, Lukai, už gerą žodį! Kauno kino festivalio organizatoriai ir draugai šiandien džiaugiasi Tavo įspūdžiais :)
„Vaistų nuo melancholijos” garso takelis:
http://www.strikeanywherefilms.com/?page_id=35
gerų žodžių ant e-popieriaus daugiau nei gerų filmų kino teatre :P į sveikatą (jei jums tik tiek tereikia – susisiekit, pasakysiu dar daugiau). ačiū už takelio tracklist’ą.